(NE)ŽINOMA ŠIAULIŲ ISTORIJA (10): PELIKSAS BUGAILIŠKIS
- Tautvydas Elijošius
- Apr 18, 2023
- 5 min read
Peliksas Bugailiškis ~ 1924 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Teisininkas, kultūros ir spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas Peliksas Bugailiškis gimė 1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnų kaime, Kupiškio rajone. P. Bugailiškis mokslus pradėjo Šimonių pradžios mokykloje. 1902 m. baigė Liepojos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Pavykus gauti stipendiją, P. Bugailiškis galėjo be didesnių materialinių nepriteklių studijuoti ir susipažinti su miesto kultūriniu gyvenimu. Studijų metais P. Bugailiškis susipažįsta ir bendrauja su S. Kairiu, V. Sirutavičiumi, E. Galvanausku, J. Yču, trimis seserimis Gruzdytėmis (viena iš jų - Ona 1918 m. tapo P. Bugailiškio žmona) ir kitais lietuvių šviesuoliais.
Rusijoje kilus revoliucijai, P. Bugailiškis apsigyveno Vilniuje, kur telkėsi visa to meto lietuvių šviesuomenė ir prisijungė prie dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijos. Būtent pastarojoje kilo idėja surengti lietuvių suvažiavimą, vėliau pavadintą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tai buvo 1905 m. visoje Rusijos imperijoje kilusio revoliucinio sambrūzdžio padarinys. Vis stipriau caro valdžiai besipriešinančiai lietuvių tautai reikėjo politinės konsolidacijos. Tautos suvažiavimo, kuriame būtų aptartos Lietuvos problemos, idėja kilo Vilniaus lietuvių būrelio nariams, kurie buvo įvairių politinių pažiūrų. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu „visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.“ Suvažiavimo dalyviai taip pat pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarbą. Didysis Vilniaus Seimas vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas, padėjęs pamatus Lietuvos valstybės atkūrimui 1918 m. vasario 16 d.
Jau turėdamas šiokią tokią žurnalistikos darbo patirtį P. Bugailiškis prisidėjo prie savaitraščio „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“ leidybos, 1907 m. dirbo „Vilniaus žinių“ korespondentu Peterburge, leido laikraščių priedą valstybės Dūmoje „Dūmos darbai“. Revoliucijos metais P. Bugailiškiui teko slapstytis nuo žandarų, gyventi svetima pavarde, būti kalinamam Lukiškių kalėjime. 1909 m. tapęs diplomuotu juristu, P. Bugailiškis apsigyveno Šiauliuose. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo dirbo nusipelniusio advokato Stasio Lukauskio padėjėju Šiauliuose. Mieste susibūrusi grupelė šviesuolių įkūrė muzikos ir dainos draugiją „Varpas“.
P. Bugailiškis buvo vienas iš organizatorių, rengusių šiauliečių tautinio atgimimo forma tapusias Šiaulių gegužines. Gegužinių dingstimi kultūrininkai ir visuomenės veikėjai galėjo beveik be rizikos susiburti, pasitarti aktualiais klausimais, numatyti tolesnio darbo gaires. Vyko gyva idėjų kaita, nes Šiaulių gegužinėse lankydavosi svečių iš visos Lietuvos, atvažiuodavo lietuviai, studijuojantys Rusijos ir užsienio universitetuose, turintys kitokią intelektinę, dvasinę patirtį bei naujų sumanymų.
Kartu su Šiaulių inteligentais – V. Biržiška, V. Zubovu, S. Lukauskiu, V. Bielskiu – įsteigtas lietuviškas savaitraštis „Šiaulių balsas“ (vėliau – „Šiaulių aidas“). 1915 m. P. Bugailiškis įsteigė Lietuvių agronominės ir teisinės pagalbos nukentėjusiems nuo karo gyventojams draugiją, rūpinosi Suvalkų pafrontės gyventojų maitinimu, dirbo banke, „Lietuvos žinių“ redakcijoje. Vykstant karui susiklostė palankios sąlygos Lietuvos valstybingumui įgyvendinti. Beveik vienbalsiai šią idėją palaikė Lietuvoje likę lietuviai, Rusijos gilumoje atsidūrę lietuvių pabėgėliai, taip pat lietuvių emigrantai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje. Taip gimė mintis sušaukti Lietuvių konferenciją Vilniuje, kuri vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis. P. Bugailiškis konferencijoje atstovavo Šiaulių apygardai ir buvo išrinktas į Lietuvių konferencijos prezidiumą.
Iš kairės: Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas Lietuvių konferencijoje 1917 m.
Jau po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. P. Bugailiškis, dirbdamas ir gyvendamas Šiauliuose, gavo Laikinosios vyriausybės pirmininko A. Voldemaro pasiūlymą prisijungti prie ministrų kabineto. Atsisakęs ministro posto, P. Bugailiškis atsidavė teisinei ir visuomeninei veiklai Šiauliuose: 1918 m. gruodžio 5 d. paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju; 1919–1921 m. išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku; 1919–1922 m. dirbo „Sietyno“ redaktoriumi; nuo 1923 m. ėjo Šiaulių apygardos teismo vicepirmininko pareigas, vadovavo kriminaliniam, o nuo 1929 m. – civiliniam skyriui.
Neabejotinai svarbiausias P. Bugailiškio darbas kultūros srityje – „Aušros“ muziejaus įsteigimas 1923 m. kovo 11-ąją, minint pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį. Muziejaus kolekcijos pagrindą sudarė steigėjų dovanoti eksponatai. Nei etatinių darbuotojų, nei patalpų muziejus neturėjo. Muziejų išlaikė kraštotyros draugija ir miesto savivaldybė. „Aušros“ muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo gatvėje (dabar S. Nėries g.; pastatas neišlikęs), kur tų pačių metų gegužės 15 d. buvo atidaryta pirmoji muziejaus ekspozicija. Ji užėmė 3 nedidelius kambarius, raštinė – vieną. Apie 1930 m. pradėtos rengti etnografinės ekspedicijos, kurių metu buvo surinkta apie 70 proc. muziejaus eksponatų, sukauptas etnografijos archyvas, fotonegatyvų fondas, didelė dalis archeologijos eksponatų rinkinio.
Muziejaus siela ir variklis Peliksas Bugailiškis visas savo atostogas praleisdavo ekspedicijose ieškodamas vertybių. Muziejaus darbuotojai dirbdavo be jokio atlygio, o kariuomenė leisdavo naudotis savo sunkvežimiais. Kariuomenės lakūnai skraidindavo muziejininkus lėktuvais ir fotografuodavo Šiaulių apylinkes iš oro. Sekmadieniais lankytojams ekskursijas vesdavo „aiškintojais“ vadinti gidai. Po pertvarkos muziejaus patalpose atsirado „turistams pailsėti skirtos kėdės“. Tai buvo nauja ir neįprasta to meto Lietuvos kultūros padangėje.
P. Bugailiškio iniciatyva muziejuje plėtota leidybinė veikla. Nuo 1930 m. parengtas ir išspausdintas „Šiaulių metraštis“, periodinė informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga, iš viso buvo išleistos 5 „Šiaulių metraščio“ knygos. 1934–1943 m. Šiaulių kraštotyros draugija kartu su „Aušros“ muziejumi leido pirmąjį Lietuvoje kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“ (išėjo 31 numeris), kuris laikytinas to meto istorijos šaltiniu. „Šiaulių metraštis“ ir „Gimtasai kraštas“ šiandien yra bibliografinės retenybės.
Iš kairės: burmistras J. Sondeckis, P. Bugailiškis, D. Jasaitis, B. Petrauskas, kun. S. Sarapas, J. Švambaris 1931 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Antrojo pasaulinio karo metais P. Bugailiškis dirbo Šiaulių apygardos teismo pirmininku (1941–1944 m.). 1943 m. organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą. 1945 m. areštuotas, tardytas Šiaulių saugume, bet, užtarus Antanui Ulpiui ir kitiems, paleistas. Draugams sužinojus, kad su juo rengiamasi susidoroti be teismo, paslėptas ligoninės automobilyje išvyko į Vilnių, kurį laiką slapstėsi Petro Vileišio namų, kuriuose įsikūrė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, palėpėje. Persekiojimui aprimus, 1945–1948 m. dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948–1952 m. - Knygų rūmų bibliografu-redaktoriumi.
P. Bugailiškis mirė 1965 m. spalio 27 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Jo kūrybinį palikimą sudaro 17 brošiūrų, apie 400 straipsnių periodikoje (bendradarbiauta su daugiau kaip 30 laikraščių ir žurnalų, keliolika iš jų redaguota). Drauge su pagalbininkais P. Bugailiškis surinko daugiau kaip 10 tūkst. vienetų Žemaitijos dvarų dokumentų kolekciją, kuri nuo 1950 m. saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.
1998 m. įsteigta muziejaus įkūrimo iniciatoriaus Pelikso Bugailiškio premija, kuri skiriama už darbus ir veiklą muziejininkystės bei kraštotyros, kultūros ir mokslo srityse, taip pat už darbus, įprasminančius Pelikso Bugailiškio vardą. Beje, 2023 m. Pelikso Bugailiškio premijos laureatu tapo muziejininkas, Šiaulių kino kultūros ir paveldo puoselėtojas Viktoras Gundajevas - už Lietuvos dokumentinio kino populiarinimą, kino paveldo aktualizavimą ir išsaugojimą.
2016 m. vienai iš Šiaulių apygardos teismo posėdžių salių suteiktas pirmo paskirto Lietuvos Taikos teisėjo, kultūros, visuomenės veikėjo, etnografo Pelikso Bugailiškio vardas. Vardinės salės pavadinimas įamžintas specialiai pagamintoje iškaboje.
Šiaulių „Aušros“ muziejus yra vienas seniausių muziejų Lietuvoje, 2023 m. kovo 11 d. minėjęs garbingą 100-mečio sukaktį.
Šaltiniai ir literatūra:
Bugailiškis Peliksas, Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, sudarė V. B. Pšibilskis. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994.
Šiaulių apygardos teismo salė pavadinta pirmojo Lietuvos Taikos teisėjo vardu
Šimtametės teisėjo P. Bugailiškio mintys aktualios ir šiandien
Comments