(NE)ŽINOMA ŠIAULIŲ ISTORIJA (11): SĄJŪDŽIO PRADŽIA

Pirmasis Sąjūdžio mitingas Šiauliuose Saulės laikrodžio aikštėje. Kalba Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys R. Ozolas. 1988 m. liepos 22 d.

Nuotr. Šiaulių „Aušros“ muziejaus.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – tai Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, savo veiklą pradėjęs 1988 m. birželio 3 d. Sąjūdis – esminis reiškinys šalies Atgimimo istorijoje bei kelyje į Nepriklausomybę. Šiemet nuo Sąjūdžio įkūrimo sukanka 35 metai. Jo pirminis tikslas buvo pagal Maskvos nustatytas taisykles pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, padėti Lietuvai įgyti kuo daugiau savarankiškumo.

Dar XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje paaštrėjo socialinė, ekonominė ir politinė krizės. Buvo aišku, kad imperijai būtini kardinalūs pasikeitimai. SSKP generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui 1985 m. buvo patikėta įgyvendinti politinės sistemos reformą Sovietų Sąjungoje. Savo ruožtu jis paskelbė pertvarkos („perestroikos“) politikos pradžią. Šalis neišvengiamai turėjo judėti demokratijos link. Pagrindiniai postulatai, kuriais rėmėsi M. Gorbačiovas, įgyvendindamas pertvarkos politiką, buvo viešumas, nevaržoma kritika ir žodžio laisvė. Galų gale šis procesas įgavo tokį pagreitį, kurio senoji SSKP nomenklatūra nesugebėjo sukontroliuoti.

Sąjūdis nebuvo vien didžiųjų Lietuvos miestų reiškinys, jis apėmė ir didžiąją dalį šalies regionų. Aišku, rajonuose Atgimimo procesai vyko labai skirtingai bei gerokai lėčiau, kadangi žmonės buvo pripratę prie sovietinės tvarkos ir kritiškai žiūrėjo į bet kokias naujoves. Vietinio lygmens Sąjūdžio struktūros kūrimasis buvo ilgas ir nelengvas procesas. Jis vyko keliais etapais: pradedant 1988 m. birželio 3 d. iniciatyvinės grupės sukūrimu sostinėje, vėliau didžiuosiuose miestuose, o galų gale ir šalies regionuose. Visoje Lietuvoje pradėjo veikti LPS padaliniai.

Šalies regionuose politinis gyvenimas ėmė po truputį keistis. Žmonėms atsirado galimybė aiškiai ir viešai dėstyti savo mintis, kritikuoti valdžią, teikti savo pasiūlymus. Atsirado demokratiniai rinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti ne tik viena partija, šalis ėjo demokratijos link. Ne išimtis buvo ir Šiaurės Lietuva. Sąjūdžio grupių kūrimuisi didelį impulsą padarė 1988 m. liepos 22 d. mitingas Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose. Po kelių dienų (liepos 26 d.) susibūrė ir Šiaulių miesto Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Neilgai trukus LPS skyriai susikūrė Kelmėje (rugpjūčio 25 d.), Radviliškyje (rugpjūčio 30 d.), Naujojoje Akmenėje (rugsėjo 9 d.), Pakruojyje (rugsėjo 13 d.), Joniškyje (rugsėjo 17 d.), Šiaulių rajone (spalio 3 d.).

Pirmasis Sąjūdžio mitingas Pakruojyje. 1988 m. rugsėjo 13 d.

Nuotr. autorius nežinomas.

Vienu svarbiausių Sąjūdžio uždavinių tapo Atgimimo idėjų sklaida. Todėl jau 1988 m. birželio 13 d. Vilniuje pradėtas leisti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio informacinis leidinys „Sąjūdžio žinios“. Pirmuoju redaktoriumi tapo filosofas Arvydas Juozaitis. Leidinys buvo vienintelis informacijos apie LPS veiklą šaltinis, nes oficiali to meto spauda („Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“) vengė rašyti apie Sąjūdžio veiklą. Iš pradžių „Sąjūdžio žinios“ buvo biuletenio formato, leidžiamas bei platinamas nelegaliai, kartais − perrašant ranka. Vėliau leidinys įgijo įprasto laikraščio formatą. Kitas svarbus Sąjūdžio periodinis leidinys buvo „Atgimimas“. Šis politinis savaitraštis laikomas pirmuoju demokratinės Lietuvos periodiniu laikraščiu Vilniuje, pradėtas leisti nuo 1988 m. rugsėjo 16 d. Jo redakcinę kolegiją sudarė LPS iniciatyvinės grupės nariai A. Buračas, V. Čepaitis, B. Genzelis, V. Landsbergis, R. Ozolas, J. Marcinkevičius, Z. Vaišvila. Rajonuose skleisti Sąjūdžio naujienas stengtasi bendradarbiaujant su oficialiais valdžios remiamais laikraščiais (pvz., Pakruojyje – „Auksinė varpa“). Vis dėlto bendradarbiavimo sėkmė priklausė nuo žiniasklaidos priemonių vadovų pozicijos. Mat 1989 m. Sąjūdžiui kiek aktyviau pradėjus kritikuoti LKP ir SSKP veiklą, valdžios kontroliuojami laikraščiai vis dažniau atsisakydavo spausdinti rajono iniciatyvinės grupės parengtus straipsnius.

Pirmasis Šiaulių m. Sąjūdžio laikraštis „Krivūlė“ (Pedagoginio instituto 225 auditorija). Nuotr. Romualdo Struogos.

Siekiant skleisti Sąjūdžio naujienas, atsirado poreikis kurti vietinius laikraščius. Šiauliuose tokiu tapo Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių tarybos leidinys „Krivūlė“ (redaktorius V. Mikalauskas, pavaduotojas S. Tumėnas). Leidinio tiražas 7 000 – 8 000 egz. Pakruojyje pradėtas leisti Sąjūdžiui skirtas laikraštis ,,Langas“ (redaktore tapo aktyvi sąjūdininkė, mokytoja S. Lovčikaitė, redakcinę kolegiją sudarė E. Juozapavičius ir K. Mazgelis). Jo tiražas buvo apie 1000 egz. Šiuose leidiniuose būta straipsnių, susijusių ne vien su politiniais–agitaciniais aspektais, tačiau ir dažnai keliamos kultūrinės, socialinės, ekologinės problemos. Vietiniai Sąjūdžio laikraščiai svariai prisidėjo prie Nepriklausomybės idėjos sklaidos. Jie gerai vykdė švietėjišką misiją ir buvo ta atsvara, kuria orientavo visuomenę eiti kartu Nepriklausomybės link.

Tautinės vėliavos nešimas iš Sąjūdžio būstinės į bažnyčią.

Nuotr. Romualdo Struogos.

Šaltiniai ir literatūra:

• Bartkevičius Kęstutis, et al. Sąjūdžio ištakų beieškant, Vilnius: Baltos lankos, 2011.

• Čepaitis Virgilijus, Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, Vilnius: Tvermė, 2006.

• Rupšytė Angonita, „Sąjūdžio organizacinė struktūra“, in: Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991 m., Kaunas: Šviesa, 2010.

• Sąjūdis Lietuvos periferijoje 1988-1993 m., Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.