(NE)ŽINOMA ŠIAULIŲ ISTORIJA (12): ATGIMIMO BANGA ŠIAURĖS LIETUVOJE

Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas Šiauliuose.

Nuotr. Šiaulių „Aušros“ muziejaus.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – LPS) savo veiklą pradėjo Vilniuje 1988 m. vasarą. Sąjūdis buvo ypatingas visą Lietuvą apimantis judėjimas. Žinia apie jį sparčiai sklido ir neilgai trukus LPS rėmimo grupės pradėjo steigtis ir kituose Lietuvos miestuose. Šiaulių kraštas nebuvo išimtis. Atgimimo bangai Šiaurės Lietuvoje didelį impulsą padarė 1988 m. liepos 22 d. daugiatūkstantinis mitingas Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose. Tiesa, žmonių nuomonės apie Nepriklausomybės idėją skyrėsi, tačiau abejingų politiniams pokyčiams Atgimimo dienomis nebuvo. Ne visur politines permainas žmonės priėmė noriai. Štai daugeliui Pakruojo rajono gyventojų susitaikymas su okupacine valdžia atrodė normalus būvis. Šiame derlingų žemių ir kolūkių krašte vis dar gyvavo stipri komunistinė dvasia, o didžioji dalis rajono visuomenės buvo pripratusi prie esamos padėties ir nenorėjo jokių politinių pasikeitimų.

Taigi Sąjūdis regionuose nelengvai skynėsi kelią. Tam paaiškinti galima rasti objektyvių priežasčių. Pirmiausia, rajonų žmonės nebuvo tokie drąsūs ir ryžtingi kaip miestuose. Iš dalies, turime pripažinti, kad regionuose stokota ir intelektualinio potencialo. Dažnai žmonėms reikėjo pavyzdžio ir paskatinimo iš šalies. Pvz., Kuršėnuose atskiros žmonių grupelės Pavenčių cukraus kombinate, mokytojai, gydytojai kalbėjo, kad reikia burti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, bet niekas nesiryžo to imtis. Pagrindinė priežastis – patirties stoka, niekas anksčiau nebuvo dalyvavęs tokioje visuomeninėje veikloje.

Dideliu postūmiu įkurti Šiaulių rajono Sąjūdžio grupę tapo 1988 m. rugsėjo mėnesio pradžioje įvykęs mokytojų susitikimas su rašytoju Stasiu Kašausku. Susitikimas vyko Kuršėnų 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Rašytojas S. Kašauskas, pristatydamas knygą daug pasakojo apie Sąjūdį. Susitikime replikuota, kam tas Sąjūdis, turime komunistų partiją, Sąjūdis čia nereikalingas. Mat jis tik įneš betvarkę... Tas susitikimas pabudino patriotiškų kuršėniškių sąmonę. Pilietiškai aktyvūs kuršėniškiai nutarė, kad būtina kažką daryti, reikia kurti rajono Sąjūdį.

Suprantama, rajonai galėjo semtis patirties iš Šiaulių, kur dar 1988 m. vasarą susibūrė Šiaulių miesto Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Visi buvo girdėję, kad kiekvieną savaitę Sąjūdžio susitikimai vyksta Šiaulių Pedagoginio instituto didžiojoje auditorijoje. Ten dažnai atvykdavo tautos Atgimimu tikėjusių iniciatyvininkų iš aplinkinių rajonų. Neabejotina, tuo metu tai buvo ne tik Šiaurės Lietuvos švietimo, bet ir tautinės, patriotinės minties Atgimimo centras. Galima teigti, kad pavieniai skirtingų profesijų Šiaulių rajono gyventojai pirmuosius ryšius ruošiantis kurti Sąjūdžio skyrių užmezgė būtent Šiaulių miesto LPS grupės atviruose susirinkimuose.

Tuo metu Pakruojyje bandyta tautos Atgimimo idėją sieti su krašto ekologinių problemų sprendimu. Todėl jau 1988 m. rugsėjo 24 d. Linkuvos mokytojai su moksleiviais nutarė suruošti ekologinį žygį Mūšos upės pakrantėmis. Žygis buvo gerai organizuotas, numatytas aiškus ir konkretus tikslas – ištirti Mūšos upės užterštumą ir įteikti Šiaulių miesto vykdomajam komitetui peticiją, reikalaujančią gelbėti Mūšos ir Kulpės upes. Mūšos vandens užterštumas visus išgąsdino. Nuo azoto pertekliaus pakrantėse suvešėjo piktžolės, šiukšlių sąvartynai. Žygeiviai turėjo savo korespondentus, fotografus. Ekologinių problemų fone tuo pačiu buvo puoselėjamas tautiškumas, brandinama meilė savo kraštui. Žygis vyko su trispalve rankose, patriotinėmis dainomis žadinant prasmingesnio gyvenimo viltį.

Ekologinis žygis Mūšos pakrantėmis. Nuotr. autorius nežinomas.

Siekiant pažadinti lietuvių savimonę, reikėjo emocinių tautinį, kalbinį identitetą atskleidžiančių renginių. 1988 metų liepos 22 dieną Šiauliuose – Saulės laikrodžio aikštėje – įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas, o praėjus beveik dviem mėnesiams (spalio 1 d.) toje pačioje vietoje žmonės rinkosi į teatralizuotą Kalbos šventės renginį. Pabrėžtina, kad kalbininkų indėlis sovietiniu laikotarpiu saugant ir norminant lietuvių kalbą yra ypač svarus. Pilietinę visuomenę žeidė stiprėjanti rusifikacija, įsakmus rusų kalbos brukimas į visas gyvenimo sritis. Todėl tribūnos Saulės laikrodžio aikštėje buvo pilnutėlės, žiūrovų ir klausytojų būriavosi ir už aikštės ribų (teigiama, kad renginyje buvo ne mažiau trijų tūkstančių žmonių).

Į šią šventės dalį rengėjų pakviestas atvyko poetas Justinas Marcinkevičius, kuris perskaitė tai progai skirtą naują savo eilėraštį „Kryžių kalnas“. Lietuvos teatrų aktoriai bylojo neužmirštamų istorinių Lietuvos asmenybių lūpomis: Mažvydo (aktorius Laimonas Noreika), Barboros Radvilaitės (Rūta Staliliūnaitė), Antano Strazdo (Valerijus Jevsejevas), Simono Daukanto (Vladas Bagdonas), Žemaitės (Fausta Laurinaitytė), Povilo Višinskio (Arūnas Sabonaitis), Šatrijos Raganos (Nijolė Narmontaitė). Šventės dalyviai 1988 m. spalio 5 d. pasirašė kreipimąsi į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, kuriuo buvo primygtinai raginama, kad lietuvių kalba Konstitucijoje būtų įteisinta kaip valstybinė respublikos kalba (1988 lapkričio 18 d. tai ir įvyko). Ir Šiaulių, ir visos Lietuvos visuomenę apėmė pakilimas, vyravo tautinio atgimimo nuotaikos.

Kalbos šventėje – teatro žmonės.

„Šiaulių krašto“ redakcijos archyvo nuotr.

Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalio 22–23 neliko abejonių, kad Lietuvos laukia esminiai pokyčiai. Suvažiavime dalyvavo ne tik politikai, aktyvūs visuomenės veikėjai, tačiau ir istorikai, kurie padėjo žmonėms „atverti akis“ ir atskleisti istorinę tiesą apie 1940 m. įvykusią Lietuvos okupaciją. Steigiamajame suvažiavime akcentuota, kad bus siekiama kuo plačiau skleisti tautinio atgimimo idėjas ir parodyti tautinį apsisprendimą. Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pradėta vis garsiau kalbėti apie vis didesnį suverenumą SSRS sudėtyje, o patyliukais buvo minimas ir žodis „Nepriklausomybė“.

Šaltiniai ir literatūra:

• Lovčikaitė Stanislava, „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“, sudarė S. Tumėnas, Vilnius, 2018.

• Sąjūdis Lietuvos periferijoje 1988–1993 m., Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

• Verseckaitė Eglė, Sąjūdis Šiaulių rajone, Šiauliai, 2008.

• Vingras Vaclovas, „Kalbos šventei – 35-eri“.

• Župerka Kazimieras „Didžiąją Kalbos šventę Šiauliuose prisimenant“.