(NE)ŽINOMA ŠIAULIŲ ISTORIJA (8): MOKYKLA TARPUKARIU

Pradžios mokykla 1931 m. Fot. Šiaulių „Aušros“ muziejaus.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“ Nepriklausomybės aušroje besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. Tuo metu 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų (15 iš jų – privačios), taip pat apie tūkstantį pradžios mokyklų. Kuriant mokyklų tinklą, pertvarkant ugdymo turinį, leidžiant vadovėlius, rengiant mokytojus siekta įveikti rusų mokyklos įtaką, remtis užsienio šalių švietimo patirtimi, ieškoti savo kelio atsižvelgiant į krašto socialinę, ekonominę būklę ir tautos tradicijas. Švietimo kūrimo darbai įteisinti juridiniais dokumentais, kurie priimti tik viešai aptarus su visuomene. Tuo tikslu 1921 m. paskelbtas Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo ugdymo Švietimo ministerijos mokyklose projektas.

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė švietimą laikė vienu svarbiausių dalykų. Švietimo sistema buvo kuriama pagal Suomijos, Šveicarijos ir kitų pažangių šalių švietimo modelį. Lietuvos Tarybos Švietimo komisija pasitelkė žymiausius to meto lietuvių šviesuomenės atstovus (J. Jablonskį, M. Biržišką, T. Ivanauską), sudarė Švietimo ministerijos aparatą ir ėmė kurti organizacinę švietimo struktūrą. Ministerija paskyrė apskričių švietimo įgaliotinius, sudarė apskričių ir didesnių miestų švietimo komisijas. Su ministerijos žinia savivaldybės, švietimo draugijos pradėjo steigti mokyklas.

1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą, pagal kurį nemokamas keturmetis pradinis mokslas tapo privalomas visiems 7–11 m. vaikams. Pradžios mokyklose buvo mokomasi tikybos, lietuvių kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geografijos, gamtos, dailės, rankų darbų, muzikos ir dainavimo, kūno kultūros. Mokslas, baigus pradinę mokyklą, buvo mokamas. Gimnazijų ir progimnazijų mokiniai už mokslą mokėdavo apie 150 litų per metus. Tiesa, gerai besimokantys mokiniai iš neturtingų šeimų nuo mokesčio buvo visiškai ar iš dalies atleidžiami. Mokėti už mokslą nereikėjo ir savanorių, pradžios mokyklų mokytojų vaikams.

Mokslo metų pradžia daug kur, ypač kaimiškose mokyklose, priklausė nuo konkrečios situacijos. Tėvai, kuriems reikėjo vaikų pagalbos ūkio darbuose, ne itin troško skubėti išleisti vaikus į mokyklą, tad dažnai mokslai prasidėdavo tik lapkričio pradžioje. Būdavo, ir kad rugsėjo–spalio mėnesiais į mokslo įstaigą eidavo tik pavieniai vaikai. Šalia jau minėtų ūkio darbų ar gyvulių ganymo, ateiti į mokyklą kliudydavo ir pūgos, neišbrendami keliai, rūbų ar apavo stoka, tokių ligų kaip tymai epidemijos. Ne taip jau retai pasitaikydavo, kad iš 30–40 mokinių mokykloje būdavo 6–7 mokiniai.

Tarpukariu Šiauliuose buvo pastatyta daug visaverčiam miesto gyvenimui reikalingų modernizmo architektūros pastatų. Svarbia Lietuvos miestų modernizacijos programa buvo laikoma švietimo paskirčiai skirtų objektų statyba. Tarpukariu mieste veikė įvairaus tipo mokyklos: trylika pradžios mokyklų, trys gimnazijos, viena progimnazija, mokytojų seminarija, muzikos mokykla, prekybos, amatų mokyklos. Didžiausia nauja mokymo įstaiga Šiauliuose tapo 1930 m. pastatyta Vinco Kudirkos mokykla (inž. K. Reisonas), kuri tuomet buvo viena didžiausių Lietuvoje. Jos statyba kainavo per 300 tūkst. litų. Mokykla pavadinta dr. Vinco Kudirkos vardu, kadangi 1929 m. sukako 30 metų po V. Kudirkos mirties. Pirmuoju mokyklos vedėju tapo žurnalistas, rašytojas Pranas Naujokaitis, kuris buvo kilęs iš Šakių valsčiaus. 1935 m. duomenimis, šioje moderniai įrengtoje mokykloje su sporto sale ir stadionu mokėsi 12 iš 54 Šiauliuose buvusių mokinių klasių. Tai sudarė apie 500 mokinių.

Vinco Kudirkos mokykla 1930 m. Fot. Šiaulių „Aušros“ muziejaus.

1932 m. Šiauliuose, Aušros alėjoje, buvo pastatyta dar viena mokykla (inž. Vladas Bitė). Dviejų aukštų pastatą su mansarda inžinierius suprojektavo dešimties komplektų mokyklai, tačiau mokyklos reikmėms naudota tik pusė pastato (antrajame pastato aukšte veikė „Aušros“ muziejus). Pirmą aukštą užėmė klasės, o pusrūsyje buvo įrengti du butai sargams, rūbinės ir tualetai moksleiviams. Suprojektuoti dideli langai, kad per pamokas moksleiviams nestigtų šviesos, plati laiptinė ir erdvūs koridoriai pritaikyti intensyviam judėjimo srautui, erdvios klasės buvo išdėstytos koridoriniu principu.

Tarpukario Lietuvoje trūkstant mokytojų, jais neretai tapdavo Lietuvai nusipelnę žmonės – patriotai, baigę pedagoginius kursus, vėliau – pedagogines mokyklas. Atlyginimai skatino dirbti pedagoginį darbą. Tarpukario spauda rašė, kad jaunieji pradžios mokyklų mokytojai gauna po 173 Lt 15 ct mėnesinės algos. Tiesa, mokytojai galėjo gauti priedus, buvo gerai apmokama už tikybos dėstymą, už pamokas suaugusiųjų kursuose, žemės ūkio klasių vedimą, primokamas pafrontės priedas. Todėl mokytojai galėjo uždirbti iki 350–500 litų, o direktoriai – iki 750 litų. Turint galvoje, kad dviratis ar karvė tuomet kainuodavo apie 90 litų, mokytojo alga buvo solidi. Tai, kad atlyginimas nebuvo menkas, rodo ir tas faktas, kad 1928 m. 71 proc. visų gimnazijų mokytojų buvo vyrai. Tai reiškia, kad iš gaunamo mokytojo atlyginimo buvo galima visiškai išlaikyti šeimą.

Pradžios mokykla ir „Aušros“ muziejus 1932 m. Fot. Šiaulių „Aušros muziejaus.

Mokyklos steigtos ten, kur susidarydavo 30 vaikų grupė. Tuo metu buvo skaičiuojama, kad viena pradžios mokykla turi tekti ne mažesniam negu 500 gyventojų skaičiui. Vienas mokytojas galėjo mokyti nuo 32 iki 60 mokinių. Daug kur Lietuvoje dėl vietos stokos mokiniai į mokyklas nebebūdavo priimami, o dėl to pasipylė gyventojų prašymai atidaryti naujas mokyklas. Kasmet mokslo metų pabaigoje vykdavo egzaminai. Jų komisijoje būdavo mokytojas, Švietimo ministerijos atstovas, kai kuriais atvejais tėvų komiteto atstovas ar klebonas. Neišlaikęs egzaminų moksleivis galėjo būti neperkeltas į kitą klasę, todėl dalis moksleivių mokyklos taip ir nebaigdavo.

Tarpukario Lietuvoje ikimokykliniu ugdymu rūpinosi įvairios draugijos (Lietuvos vaiko draugija, Caritas, Šv. Vincento, žydų bendruomenės ir kitos) ir privatūs asmenys. Tik 1936 m. ikimokyklinio ugdymo programomis ir ugdymo turiniu ėmė rūpintis Švietimo ministerija, buvo įteisintas vaikų darželis. Tuo metu 3 dešimtmečio pabaigoje pradėtos steigti mokyklos neįgaliems vaikams. 1927 m. Kaune Prano Daunio iniciatyva įkurtas Aklųjų institutas-pradinė internatinė mokykla. 1931 m. Kaune įkurta pagalbinė mokykla protinę negalią turintiesiems, 1935 m. Rusnėje – kurčnebylių mokykla (vėliau perkelta į Klaipėdą). Nuo 1938 m. negalią turintiesiems pradėtos steigti klasės prie Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Rokiškio mokyklų.

Šaltiniai ir literatūra:

• Dangiras Mačiulis, „Kaimo mokytojas tarpukario Lietuvoje: lojalus valdžiai ir autoritetas visuomenei“.

• Inga Saukienė, „Mokytojo profesijos prestižas skaičiais: tarpukario Lietuva, sovietmetis ir nūdiena“.

• Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, „Švietimas Lietuvoje 1918–1940 m.“

• Vaidas Petrulis, „Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Šiauliai“

• Valdas Selenis „Mokytojų problemos 1918–1940 metų Lietuvos pedagoginėje spaudoje“