(NE)ŽINOMA ŠIAULIŲ ISTORIJA (9): MALDOS NAMAI TARPUKARIU

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Šiauliai buvo trečias didžiausias Lietuvos miestas, o politikos, ekonomikos, kultūros plėtote nusileido tik laikinajai sostinei Kaunui. Šiauliai buvo daugiakultūrinis miestas. Čia gyveno lietuviai, žydai, lenkai, rusai ir kitų tautybių žmonės. Tad mieste buvo įvairių maldos namų: veikė katalikų bažnyčios, žydų sinagogos, stačiatikių cerkvės ir kiti religiniai centrai.

XX a. pradžioje dauguma Šiaulių gyventojų buvo žydai. Iki mūsų dienų išliko tik pavieniai žydų kultūros paveldo objektai. Iš jų bene svarbiausi yra sakraliniai pastatai – sinagogos. Pastarosios žydų bendruomenėms atlikdavo ne tik maldos namų funkciją, bet buvo ir susirinkimų, Talmudo studijų vieta, žydų bendruomenės vietos savivaldos institucijos – kahalo – būstinė ir pan.

Šiauliuose XIX–XX a. sandūroje minimi 3 mūriniai ir 8 mediniai žydų maldos namai, o tarpukariu žinomos 9 sinagogos. Yra žinoma, kad Varpo gatvės atkarpoje tarp Vytauto gatvės ir Aušros alėjos buvo dvi žydų sinagogos. Viena mūrinė sinagoga buvo pastatyta Varpo gatvėje, netoli tos vietos, kur dabar stovi Santuokų rūmai. Ji buvo naudojama šiokiadieniais įprastoms sakralinėms apeigoms.

Dabartinio „Verpsto“ fabriko teritorijoje iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo Šiaulių kaimo pirklių sinagogos pastatas. Nėra tikslių duomenų, kada šis pastatas buvo pastatytas ir kas jį suprojektavo. Taip pat tiksliai nežinoma, ar sinagoga priklausė žydų bendruomenei, ar buvo pastatyta privačiomis pasiturinčių žydų lėšomis. Sinagogos fasadas buvo puoštas išskirtiniu neobarokiniu stiliumi. Tiksli jos pastatymo data nėra žinoma, tačiau ji pažymėta 1874 m. miesto plane. Yra išlikę keletas šios sinagogos fotografijų, taip pat G. Bagdonavičiaus piešinys. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga buvo stipriai apgriauta ir nebeatstatyta.

Didžioji choralinė sinagoga dabartinės Prisikėlimo aikštės kampe. M. Fligelio nuotr.

1871 m. dabartinėje Varpo gatvėje buvo pastatyti nauji įspūdingo dydžio žydų maldos namai. Sinagogą suprojektavo architektas Simeonas Gorskis. Kartais maldoms akompanavo choras, dėl tos priežasties ši sinagoga vadinta Choraline. 1895 m. pagal architekto P. Serbinovičiaus projektą maldos namai buvo perstatyti. Gerokai praplėstos sinagogos erdvės. Perstatyta didžioji choralinė žydų sinagoga dėl didingumo, įspūdingų formų ir baltos spalvos tinko žmonių pradėta vadinti „Baltąja gulbe“. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo pagrindinė Šiaulių žydų šventovė.

1938 m. Baltoji sinagoga vietinių gyventojų apibūdinta taip: „viduje gausiai dekoruota, sienos puoštos įvairiais piešiniais, kaip Raudų sienos, Rachelės kapo kartu su eilutėmis iš Šventojo Rašto“. Per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjęs sinagogos pastatas tarpukariu buvo greitai atstatytas, kadangi jos atkūrimui žydų bendruomenė gausiai aukojo (ypač Šiaulių žydai pramoninkai). Sinagoga labai stipriai nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą, o pokariu, deja, buvo nugriauta.

1907 m. fabrikanto Chaimo Frenkelio iniciatyva ir lėšomis prie odų fabriko buvo pastatyta dviejų aukštų mūrinė sinagoga fabriko darbuotojams žydams. Ji atsirado anksčiau čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Naujosios sinagogos pirmame aukšte buvo patalpos, skirtos melstis vyrams, antrame – moterims. Pusrūsyje buvo įrengtas butas sinagogos tarnui, kuris tvarkė ir prižiūrėjo pastatą bei kvietė žydus į pamaldas. Sinagoga, kaip minėta, buvo skirta fabriko darbininkams, tačiau per šventes čia susirinkdavo ir žydų iš aplinkinių miesto rajonų. Šiandien tai yra vienintelis Šiauliuose išlikęs žydų sinagogos pastatas, kurio išorė iki mūsų dienų beveik nepakito.

Kur kas daugiau Šiauliuose išliko krikščionių maldos namų. Vieni iš jų – Rėkyvos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia, stovinti rytinėje ežero pakrantėje. Bažnyčia veikia buvusioje Rėkyvos dvaro (kuris anuomet priklausė Karpių giminei) sodybos koplyčioje. Statinys yra vietinės reikšmės architektūros paminklas. Bažnyčia uždengta dvišlaičiu stogu, dengtu skarda. Statinio tūris – kryžminis vienanavis, su trisiene apside ir bokštu virš šiaurinio fasado. Fasadų architektūra turi modernizmo stiliaus bruožų.

Nedaugelis yra girdėję, kad Šiauliuose dar 1929 m. susibūrė metodistų religinė bendruomenė. 1931 m. pastatytas metodistų bažnyčios bokštas ir jame pakabinti varpai, 1937 m. bažnyčia uždengta skardiniu stogu. Pamaldos Šiauliuose buvo laikomos 14–17 kartų per metus vokiečių ir latvių kalbomis. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, dauguma parapijiečių emigravo į Vokietiją, Latviją. Sovietmečiu metodistų bendruomenės veikla nutrūko, pastatas atimtas ir jame įrengti butai.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. XX a. 4 deš. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Seniausias religinės paskirties pastatas Šiaulių mieste – dabartinė Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Iki atsirandant mūrinei bažnyčiai, toje vietoje stovėjo 1445 m. pastatyta nedidelė, veikiausiai liaudiškų formų medinė bažnyčia. 1617 m. pradėtos naujos mūrinės bažnyčios statybos. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza jos išlaikymui 1617 m. skyrė 72 valakus žemės. Šiandien minėta katedra yra ryškiausias Renesanso epochos kūrinys Lietuvos architektūroje. Švietėjas, rašytojas, vyskupas Motiejus Valančius dabartinę Šiaulių katedrą pavadino „puikiausia ant visų Žemaičių“. 1925 m. minėta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 300 metų sukaktis. Šia proga 1924 m. bažnyčia buvo visiškai suremontuota, perstatytos ir padidintos šoninės koplytėlės, šiek tiek sudarkiusios pirminį Renesanso epochai būdingą tūrį, lakonišką kryžminį planą. Nors bažnyčia smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, šiandien jį yra vyskupijos centras, traukiantis ir vietinius, ir miesto svečius.

Ne visi šiauliečiai žino, kad kurį laiką mūsų miesto centre vienu metu greta veikė dveji maldos namai. Šiandien, praeidami per visų pamėgtą ir jaukų skverą prie Šiaulių miesto savivaldybės, nesusimąstome, kad prieš šimtmetį čia stovėjo stačiatikių cerkvė. Visai greta vieno iš Šiaulių miesto simbolių – Renesanso epochos šedevro – Šiaulių katedros. Cerkvė šioje vietoje atsirado neatsitiktinai, o būtent po 1864 m., carinės Rusijos okupantams numalšinus sukilimą. Neabejotinai tai buvo tuometinės carinės Rusijos primestos rusinimo politikos manevras. Vis tik Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – iškeliant senąją turgavietę ir projektuojant naująją aikštę ir skverą – cerkvė buvo demontuota ir perkelta toliau nuo miesto centro (prie stačiatikių kapinių, kur ji stovi ir šiandien).

Dveji maldos namai Šiaulių centre. Fot. K. Skerstono, 1935 m.

1908–1909 m. Rusijos imperijos kariuomenės administracija Šiauliuose pastatė didelę mūrinę stačiatikių cerkvę Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 m. Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, cerkvė buvo uždaryta. Vėliau vokiečių karinė valdžia ją naudojo kaip sandėlį. Po Lietuvos valstybės atkūrimo 1919 m. Šiaulių dekanas Julijonas Jasienskis pašventino Romos katalikų Šv. Jurgio bažnyčią ir suteikė Šv. Jurgio kankinio titulą. Bažnyčioje nebuvo nei indų, nei rūbų, nei altorių. Visi būtinieji reikmenys buvo supirkti iš aukų, surinktų iš Šiaulių parapijonių, Amerikos lietuvių katalikų ir iš kitose Lietuvos bažnyčiose paaukotų lėšų. 1923 m. suteiktos parapijinės teisės, klebonu paskirtas kun. Justinas Lapis.

Šiauliuose 1930 m. įsikūrė jėzuitų misija. Pirmojo rektoriaus kun. Benedikto Andruškos rūpesčiu 1935 m. pastatyta mūrinė oratorija ir taip veikti pradėjo Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia. Tada čia dirbo vienas kunigas ir du broliai jėzuitai. Sovietmečiu kunigas ištremtas, o bažnyčia uždaryta. Atkūrus Nepriklausomybę, 1993 metais joje lankėsi ir meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Jis paliko Šiauliams šventą atspaudą, kurį mes galime visada prisiminti ir didžiuotis.

Šaltiniai ir literatūra:

• Bažnyčios istorija

• Metodistai. Istorija

• Šiaulių krašto evangelikai. Šiauliai

• Šiaulių katedros istorija

• Žydų paveldo objektai Šiauliuose