POLITIKO ŽODIS (2)

Seimo narys Stasys TUMĖNAS atsako į padėjėjo Nerijaus BRAZAUSKO klausimus.

N. B. Kaip numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, eilinė pavasario sesija prasidės kovo 10 dieną. Kokia šiuo metu Jūsų, Seimo nario, išrinkto vienmandatėje Šiaulių „Aušros“ apygardoje, darbotvarkė?

S. T. Darbotvarkė neįprasta vien dėl to, kad karantino metu tiesiogiai nevyksta susitikimai su rinkėjais, su jais bendraujame tik susirašinėdami ir telefonu. Kitas akcentas – komitetų, komisijų, frakcijos, darbo grupių posėdžiai vyksta nuotoliniu būdu, taigi daugiau laiko būnu Šiauliuose. Netrūksta įvairių darbų – organizuojame piešinių konkursą moksleiviams, skirtą Kovo 11-ajai. Kviečiu aktyviai dalyvauti konkurse. Tenka studijuoti nemažai dokumentų, rengti įstatymų pataisas, siūlymus, kuriuos reikia įtraukti į pavasario sesijos darbų programą. Ką tik su komanda parengėme ir įregistravome du projektus: 1. 2022 metus paskelbti Pranciškaus Skorinos metais. Tai žymus mokslininkas, spaustuvininkas, knygų leidėjas, vertėjas. 2022 m. sukanka 500 metų, kai Lietuvos teritorijoje išleista pirmoji knyga, o Vilniuje įsteigta spaustuvė. 2. Parengėme LR Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimą, kurį siūlyti paskatino užsitęsusi krizė dėl Konstitucinio Teismo teisėjų (nepa)skyrimo. Nesu teisininkas, bet logika rodo, kad tokių problemų nekiltų, jei Įstatyme būtų numatytas konkretus terminas, reglamentuojantis kadenciją baigusio KT teisėjo pareigų ėjimo terminą. Tą ir numatėme rengdami pataisą.

N. B. Kaip vertinate valdančiosios koalicijos sprendimus, kuriais siekiama suvaldyti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimą? Kodėl vidutinis ir smulkusis verslas yra eliminuotas ir pasmerktas laukti ateinančios Dangaus karalystės? Ir kaip Marijos žemėje piliečiui išgyventi iš 260 eurų išmokos?

S. T. Tikiuosi, kad kol pasirodys mūsų pokalbis, karantino sąlygos bus „atlaisvintos“. O kaip išgyventi – nelengva atsakyti ir tai padaryti, nes valdančiosios koalicijos sprendimai bandant suvaldyti pandemiją yra eklektiniai, kasdien besikeičiantys, sprendimus atidedant, neaiškiai komunikuojant, trypčiojant vietoje. Niekaip nesuprantu ir nematau logikos atidaryti sienas skrydžiams iš / į Jungtinę Karalystę, iš kur „parskrenda“ ir mutuojančios Covid-19 atmainos, o kita vertus, neleidžiame šiauliečiams gryname ore slidinėti Bubiuose ar Kurtuvėnuose, nes tos slidinėjimo trasos – už miesto ribos, rajono teritorijoje. Nesuprantu, kodėl SAM, VRM to neleidžia, nes žiedinių savivaldybių specifika yra kitokia, reikalaujanti ir kitokių sprendimų. Pritariu Šiaulių merui A. Visockui, kuris sako, kad svarbiau negu teritorijos ribos yra kontaktų skaičius. Nelabai turiu ką atsakyti savo rinkėjams, dirbantiems mažose parduotuvėlėse, kirpėjoms kirpyklose, kur neleidžiama dirbti, nors didžiuosiuose prekybos centruose murkdosi, užpakaliais stumdosi šimtai žmonių. Toks įspūdis, kad valdantieji remia stambųjį verslą, o smulkiuosius verslininkus, kurie yra verslo kraujotaka, ignoruoja. Laukiame nesulaukiame SAM ministro Arūno Dulkio žadamų 130 žingsnių, kaip suvaldyti pandemiją. Nors 5–10 pasiūlymų sulauktume. Deja...

N. B. Kokius sprendimus, priimtus naujos sudėties Kultūros komiteto, išskirtumėte ir kodėl? Kaip vertinate dalies kultūros atstovų išsakytą poziciją, kad Seimo narys Petras Gražulis nebūtų įtrauktas į Kultūros komiteto narių gretas? Ar tai nėra subtilus priminimas politikams, kad kultūra vis dar yra anapus valstybės prioritetinių sričių?

S. T. Ne, taip negalvoju, nes minėtasis Petras Gražulis bet kuriame kitame komitete būtų taip pat kontroversiškai vertinamas dėl savo skleidžiamos auros – kartais diskusinių, kartais nepolitkorektiškų pasisakymų ar poelgių, balansuojančių ties įžeidimo riba. Kolegos P. Gražulio nepakeisi, bet jis išrinktas netgi ne pagal sąrašą, o vienmandatėje apygardoje, kur įveikė visą būrį konkurentų ir gavęs mandatą tapo visateisiu Seimo nariu. Jo ateitis, galvoju, priklausys ne tik nuo teisėtvarkos sprendimų, bet ir nuo jo paties bei rinkėjų valios. O naujasis Kultūros komitetas kol kas labiau rengiasi darbams, „inventorizuoja“ buvusios kadencijos darbus, rengia įstatymų pataisas, atlieka svarbią parlamentinės kontrolės prievolę (pvz., dėl viešojo intereso gynimo Kauno Ąžuolyno parke, situacijos Panevėžyje dėl kino teatro „Garsas“ likimo). Tikiuosi, kad komitetas nesikėsins į praeitoje kadencijoje priimtų sprendinių dėl Kultūros paso, Regioninių tarybų, muziejų lankymo šeimoms kartą per mėnesį nemokamai ir kt. naikinimo ir revizavimo. Tai būtų kirtis žmonėms ir grįžimas į praeitį.

N. B. Akivaizdu, kad Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija turės naują pirmininką. Seimo narys prof. V. Rakutis, kaip įsitikinau, ryžtingai ir profesionaliai ėmėsi neatidėliotinų darbų ir reformų, kurie dabar gali nutrūkti. Politikas V. Rakutis, mano galva, sumaišė politikos ir mokslo diskursus, suteikdamas progą ezopinės kalbos specialistams ir (inter)tekstų interpretatoriams. Kokia vieta šioje, neabejoju, skaitytojui žinomoje istorijoje tektų konstituciniam teisinės valstybės principui?

S. T. Nesiimu kategoriškai teigti, kad sumaišė, bet akivaizdu (tą pastebime ypač tie, kurie į politiką atėjo iš akademinės bendruomenės) – prof. V. Rakutis buvo didelis optimistas, tikėjęs, kad politikoje galima nuversti kalnus, perorientuoti visuomenę, remiantis mokslu, analitiniais įvairiapusiais tyrimais. Deja, politika yra ir bendravimo, at(si)rinkimo menas, tai laikas, kai turi suprasti, kad stovi ne prieš jaunąją, tikinčią idealais kartą, o realybėje, kurioje konkrečiu laiku susiduri su kitais (geo)politiniais kontekstais, ėjimais, sprendimais. Ką gali aptarti paskaitoje, mokslinėse konferencijose, ne visada, oponentų nuomone, (pri)tinka daryti jautrių datų minėjimų metu. Kita vertus, problema dėl V. Rakučio situacijos patvirtino mano dar rinkimų programoje išsakytą mintį, kad istorijos politika yra labai jautrus diskursas, o ją formuoti ir realizuoti reikia įtraukiant ir mokslininkus, ir visuomenės atstovus. Dirbau ir praeitą kadenciją Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje, todėl galiu tvirtinti, kad proveržio istorinės atminties gaivinimo erdvėse būta daug, iškėlėme problemas, radome sprendinius toms problemoms, kurios tiek daug metų buvo pamirštos, nesprendžiamos, neaktualizuojamos. Nepakanka gyventi romantizuotu Sąjūdžio ir Baltijos kelio vaizdiniu. Tikiuosi, kad mūsų LKVIA komisija nesikapstys kaltinimų vienų kitiems kryžkelėse, o ras bendrus sprendimus.

N. B. Kokias rinkėjų problemas sprendėte pastaraisiais mėnesiais? Dėl ko kreipėsi piliečiai ir kaip sekasi bendrauti su valstybės institucijomis, kurios atsako į Jūsų paklausimus, raštus?

S. T. Daugelis paklausimų kartojasi – dėl neva per mažos pensijos mokėjimo, netiksliai paskaičiuoto darbo stažo. Pastarąjį mėnesį daug teko aiškintis dėl mokslininkų pensijos (ne)mokėjimo, nes pastariesiems „valstiečių“ žadėtos ir pernai vasarą jau pradėtos mokėti neišmokos šios valdžios vėl buvo sustabdytos. Rinkėjai kreipiasi dėl žvyrkelių (ne)asfaltavimo, dėl stoginės nuo lietaus ir vėjo įrengimo būtinumo prie K. Donelaičio kapinių ir pan. dalykų, kuriuos privalo spręsti ne LR Seimas, o Šiaulių miesto savivaldybė.

N. B. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen teikia Lietuvos Respublikos Seimui skirti Vytautą Mizarą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju. Kaip vertinate faktą, kad aukščiausios kvalifikacijos teisininkas, profesorius, advokatas, mokslininkas V. Mizaras viešojoje erdvėje irgi pristatomas kaip kontroversiška asmenybė? Kaip teko matyti, skiriant kitus Konstitucinio Teismo teisėjus, dalis Seimo narių remiasi tik emocijomis ir žiniasklaidos pranešimais...

S. T. Situacija su Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimu net įvardijama užsitęsusia konstitucine krize. Kalbate apie emocijas, bet aš pastebėjau ir kitą faktą – niekada negalvojau, kad ir Konstitucinio Teismo sudėtis gali būti tiek politizuota, o jau keli, rodos, kompetentingi, patyrę teisininkai buvo atmesti – pritrūko frakcijų, partijų politinės valios. Pavasarį Seimo Pirmininkė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 103 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, teiks Lietuvos Respublikos Seimui jos siūlomą teisininką V. Mizarą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju. Nepažįstu jo, bet vėl kyla aistros, jis tendencingai pristatomas Lietuvos visuomenei. Ir kol kas neturiu įsitikinimo – tai daroma specialiai, šališkai, ar pagrįstai. Palauksime.

N. B. Vyriausybė patvirtino Finansų ministerijos teiktą nutarimą „Dėl Ateities ekonomikos DNR plano įgyvendinimo“ pripažinimo netekusiu galios“, kuriuo iš esmės naikinamas ankstesnės Vyriausybės pristatytas ir pradėtas įgyvendinti „Ateities ekonomikos DNR planas“. Kokie, Jūsų manymu, būtų tikrieji šio sprendimo motyvai ir ar šiuo metu rengiamas nacionalinis „Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo planas“ netaps tik rinkiminių pažadų vykdymo šaltiniu?

S. T. Pagrindinis motyvas atsitraukti ir revizuoti modelį – grynai politinis – ne tie skirstė skolintus pinigus. Man regis, čia daug buvusios ir dabartinės Vyriausybės nesusikalbėjimo, arba gal nenoro girdėti. Daug investicijų, lėšų įvairiems sektoriams skyrimo buvo numatyta iš DNR plano, visa ta skolinimosi metodika buvo suderinta ir aptarta su Europos Sąjungos institucijomis, kur Lietuvos Vyriausybės sprendimams buvo pritarta. O naujoji Vyriausybė visa tai mato kitomis akimis, turi savo žiūros tašką. Gaila, kad dėl to lėšų, pavyzdžiui, netenka Lietuvos bibliotekos, kurioms 2020 m. rudenį buvo rasta galimybė skirti 1, 6 milijonus eurų knygoms ir dokumentams įsigyti. Tie pinigai buvo nurėžti. Tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Ačiū, Dieve, buvo pritarta, kad nebūtų išbrauktos lėšos, skirtos Šiaulių oro uosto infrastruktūrai, geležinkelio vėžei. Tiesiog buvo pakeistas lėšų šaltinio pavadinimas. Buvusi Vyriausybė ieškojo tokių galimų lėšų šaltinių, kurie nepadidintų rizikų ateityje skolinantis, kad nedidėtų skolinimosi palūkanos ir pan. subtilūs dalykai. Tai, kokiu keliu eina dabartinė valdžia, gali būti, kad atsilieps po kelerių metų, kai skolintis būsime priversti su didesnėmis palūkanomis. Beje, prognozuojama, kad 2021 m. pabaigoje valdžios sektoriaus skola sudarys 51,9 procento bendrojo vidaus produkto.

N. B. Viešojoje erdvėje aktyviai ginate Šiaulių miesto savivaldybės, valstybės investicijas į Savivaldybės įmonę Šiaulių oro uostas. Kodėl manote, kad bijoma konkurencijos? Kuo grindžiate savo optimizmą: „Savivaldybės įmonė Šiaulių oro uostas bus pavyzdys, kaip gali sinergiškai veikti savivaldybė, verslas, kariuomenė“?

S. T. Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad pagaliau pajudėjo per 20 metų nespręstos Šiaulių oro uosto problemos, kai atsirado valstybės-miesto-privačių investuotojų partnerystė. Kita vertus, pasigirsta tam prieštaraujančių, susidaro įspūdis, kad galimai sujudėjo tie, kurie įžvelgia, kad Lietuvoje gali atsirasti konkurencingas, modernus oro uostas, nes didžiulėmis pastangomis pagaliau rastas konsensusas ir susitarimas tarp Šiaulių miesto savivaldybės, Krašto apsaugos ministerijos, Ekonomikos ir inovacijų (buv. Ūkio) ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Finansų ministerijos. Nustota sniego gniūžtes mėtyti vieniems į kitus, pagaliau susitarta su ypač svarbia šioje grandinėje Krašto apsaugos ministerija, kuriai savo veiksmus, be abejo, reikia derinti ir su NATO vadovybe. Nugalėjo Šiaulių miesto mero kantrybė, nuoseklus siekis (į)rodyti Vyriausybei, kad naudoti vieną geriausių pakilimo-nusileidimo takų Zokniuose tik 4–8 NATO naikintuvams aptarnauti yra per didelė prabanga. Siekiamybė – ekonominė nauda ir patogumas – kad Šiaulių oro uostu galėtų naudotis ir verslo dalyviai, iš čia krovinius, o ateityje ir keleivius į visą pasaulį skraidintų keleivių ir krovinių bendrovės.

N. B. Dalyvavote nuotoliniuose Šiaulių miesto savivaldybės 2021 metų biudžeto svarstymuose. 2021 metų prioritetų prioritetu laikomas tęstinių infrastruktūros projektų įgyvendinimas, o tai galima vertinti kaip racionaliai besitvarkančio šeimininko norą užbaigti jau pradėtus darbus. Tačiau projekte aš pasigedau koreliacijos su Europos žaliuoju kursu. Ar Šiauliai jau yra žalias miestas?

S. T. Premjero Sauliaus Skvernelio vyriausybės konstruktas – nepradėti naujų projektų, statybų, kol nebaigiami įgyvendinti seni projektai. Ta pati idėja sėkmingai pritaikoma Šiauliuose, kurie žingsnis po žingsnio juda į priekį. O kad Šiauliai nėra žalias miestas, liudija ir sausio–vasario mėnesiai, kai mieste jaučiama ir nustatoma didžiausia tarša. Kodėl? Todėl, kad kol kas „ne žalia“ dar mūsų sąmonė, kai Medelyne, Kalniuke ar Gubernijoje, Zokniuose į privačių namų pečius kemšama bet kas, kas dega. Iš čia ir tarša. Žalias miestas turi atsirasti, išaugti, subręsti pirmiausia mūsų galvose, mintyse ir veiksmuose.

N. B. Ko palinkėtumėte Šiaulių ir Lietuvos gyventojams, pavargusiems nuo karantino režimo, laukiantiems vakcinų ir svajojantiems sustiprinti savo psichinę ir fizinę sveikatą?

S. T. Vakcinos atvyksta, net pasirinkimas jau didelis... Linkiu dar truputį kantrybės, sveikatos ir tikėjimo ne įvairių antivakserių, tarp kurių, deja, yra ir nemažai skeptikų šiauliečių, skleidžiamomis melagienomis, o daugiau remtis ir tikėti mokslu, medicinos specialistais profesionalais. O psichinę ir fizinę sveikatą stiprinti linkiu kasant apie savo namus sniegą, valant savo gatvę, šaligatvius. Kol dėl nesuprantamų priežasčių kol kas neleidžiama slidinėti toliau nuo miesto, laikykimės galiojančių įstatymų. Ir būkime optimistai.

Dėkoju už pokalbį!