POLITIKO ŽODIS (10): KANTRIAI TĘSIAME NUOSEKLŲ DARBĄ

Seimo narys Stasys TUMĖNAS atsako į padėjėjo Nerijaus BRAZAUSKO klausimus.

N. B. Seimas neseniai pradėjo eilinę Pavasario sesiją. Kokias problemas rengiasi spręsti (sprendžia) LVŽS frakcija ir Jūs, „Aušros“ rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys?

S. T. Metai nuo pat pavasario pažymėti karo Ukrainoje ženklais. Ir tas karas daug ką kardinaliai pakeitė. Ne tik mums, bet daugeliui pasaulio valstybių teko persiorientuoti, kita vertus, šis skaudulys pridengė Seimo valdančiųjų ir ministrų nenuoseklius darbus, sprendimus; gal ir skamba paradoksaliai, bet vien dėl to, galvoju, ir nesugriuvo Vyriausybė, nebuvo pakeistas nė vienas ministras, nesvarbu, kad dirbo blogai. Laikytasi nuostatos – ištrauksi vieną degtuką, sugrius visas namas.

Esu neatsiejama mūsų, LVŽS frakcijos Seime, dalis. Dirbame kartu. Ir toliau didelį dėmesį skirsime regionų politikai. Kaip regionai turi būti stiprinami, numatėme dar praeitoje kadencijoje priimtame Regioninės plėtros įstatyme. Regionams turėjo būti skirta 30 proc. europinių investicinių lėšų, tačiau valdantieji šio įsipareigojimo nesilaiko. Paslaugos regionuose tolsta nuo žmonių: baigiamos uždaryti kaimo mokyklos, gimdyvėms tenka važiuoti net 100 km iki ligoninės, neliko pašto skyrių. Labai neskaniai atrodo valdančiųjų požiūris į mūsų praeitos Vyriausybės paramą vaikus auginančioms šeimoms, vaiko pinigai ir kitos lengvatos vadinamos atgyvenomis ir nedemokratiškoms valstybėms būdingais reliktais, nes valdantiesiems atrodo svarbiau kalbėti apie žmogaus ir roboto santykių sureguliavimą. Dedame daug pastangų, kad nebūtų grįžtama prie narkotikų dekriminalizavimo, partnerystės klausimų.

Žmonės susirūpinę dėl Valstybės tarnybos įstatymo. Kaip pasikeis darbuotojų atlyginimai, funkcijos? Kalbama tik apie vadovo darbo reformą, jam suteikiamas galias, bet ne apie valstybės tarnybos esminius reikalus. Keista, kad norima nebeatsižvelgti į tarnautojo kvalifikaciją, kompetencijas, darbo stažą.

Pavasario sesijoje LVŽS frakcija didelį dėmesį skirs (skiria) pensijų fondams ir regionams. Jau registruoti mūsų projektai dėl vadinamosios 13-osios pensijos, nemokamo vaikų maitinimo plėtros, pateikėme sprendimus dėl galimybių lanksčiau spręsti apie pensijų fonduose sukauptų pinigų panaudojimą, dėl galimybės grįžti pas visuomeninį elektros tiekėją ir atsisakyti finansinių baudų likusiems garantiniame tiekime ir kt. Tęsime ir didinsime galimybę gauti lengvatinę paskolą jaunoms šeimoms regionuose. Grįšime prie dar mūsų ministro A. Verygos Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymų finansiškai padėti savivaldybėms užtikrinant pagalbą priklausomiems asmenims ir organizuojant psichoaktyvių medžiagų prevenciją.

Ar viskas pasiseks? Neaišku, nes LR Seimo salėje dažnai sprendimus lemia ne kompetencijos, Lietuvos žmonių lūkesčiai, o paprasta, įžūloka aritmetika – pvz., ką tik opozicijos darbotvarkėje dauguma nepritarė ir siūlymams pagaliau pripažinti, kad buvo suklysta, kad būtų grąžinama iš sukauptų pensijų ne po 20–30 eurų kas mėnesį, o bent jau didžioji dalis sukauptų pensijų. Deja, mūsų bandymas tai padaryti vėl nepavyko. Kita vertus, žmonės mato, ką išsirinko, ką daro valdančioji koalicija, todėl ateityje, tikiuosi, rinkėjai tokių klaidų nebekartos.

N. B. Kaip vertinate Savivaldybių tarybų ir merų rinkimų Lietuvoje rezultatus? Ar Jus nustebino šiauliečių palaikymas merui Artūrui Visockui ir jo vadovaujamam politiniam komitetui „Dirbame miestui“? Ko palinkėtumėte naujajai Šiaulių miesto savivaldybės tarybai?

S. T. Nenustebino, rezultatai beveik visoje Lietuvoje panašūs – kas neblogai dirbo gyventojams, tas sulaukė rinkėjų pasitikėjimo, nes žmonės pavargę nuo nežinios, nori darbų tęstinumo. Dabar puiki proga pasveikinti Šiaulių miesto savivaldybės merą Artūrą Visocką ir neseniai prisiekusios naujos Tarybos narius įgijus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas teises ir pareigas. Linkiu pateisinti rinkėjų pasitikėjimą, ambicingai ir vaisingai dirbti miestui, kuriant pažangius, tvarius, draugiškus, konkurencingus, klestinčius Šiaulius.

Tikiu, kad naujoji Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir administracija skatins ir plėtos vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą, tęs dialogą su Lietuvos Respublikos Seimu, vienys Šiaulių miesto bendruomenę.

N. B. Šiaulių meras A. Visockas nelabai susitaiko su naujomis savo funkcijomis, nuolat kritikuoja Seime priimtą naują Vietos savivaldos įstatymą, sprendimus dėl mero institucijos pataisų, nuostatą, kad meras nebebus ir Tarybos narys. Kokia Jūsų nuomonė?

S. T. Taip, daug kas keičiasi. Abejonių daugiau kyla tiems merams, kurie būdavo įpratę vadovauti labiau vienasmeniškai. Dabar reikės daugiau kolektyvinio darbo su Tarybos nariais, meras privalės reaguoti į opozicijos nuomonę, (su)telkti visus bendram darbui. Merui priskirtos funkcijos, kurių tikrai padaugėja, labiau bus administracinio pobūdžio (vadinasi, meras turi būti kompetentingas, atsakingas KOMANDOS „žaidėjas“. Trumpai tariant, dabar jis labiau panašus bus ne į miesto Prezidentą, o į miesto Premjerą. Akivaizdu, kad jam ir atsakomybės teks daugiau. Bet daug įdomesnis darbas dabar lauks ir opozicijos, nesvarbu, ar ji bus konstruktyvi, ar tik kritikuojanti iš principo. Ją privalės girdėti miesto meras.

Kita vertus, realus gyvenimas ir praktika parodys, ar nereikės taisyti kai kurių Vietos savivaldos įstatymo nuostatų, kurios galimai neleidžia, dubliuoja, riboja mero veiklą ir pareigą tiesiogiai įgyvendinti įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir savivaldybės tarybos sprendimus.

N. B. 2023 m. sausio-vasario mėn. visose 27 Europos Sąjungos valstybėse narėse vykdytas standartinis „Eurobarometro“ tyrimas. Jo duomenys rodo, kad „palyginti su 2022 m., pasitikėjimas Europos Sąjunga Lietuvoje padidėjo 5 p. p. iki 64 proc. Visos ES mastu pasitikėjimas Europos Sąjunga liko nepakitęs. Lietuvoje ir Danijoje yra mažiausias skaičius žmonių, nepasitikinčių ES, – 24 proc .“ Kodėl lietuviai vis labiau pasitiki Europos Sąjunga? Ir kaip šis pasitikėjimas koreliuoja su faktu, kad lietuviai labiausiai pasitiki šiomis nacionalinėmis institucijomis: policija (78 proc.) ir kariuomene (79 proc.)?

S. T. Dalis atsakymo yra tamstos klausime. Įvykiai Ukrainoje, iš esmės pakeitę geopolitinę situaciją, nubloškė civilizaciją atgal 70–80 metų į gūdžius Šaltojo karo laikus, į jėgos pozicijos ir blogio imperijos laikus. Pastarieji metai parodė, kad tik kartu, susitelkę galime nugalėti bendrą priešą. Ir Lietuvoje išaugo pasitikėjimas ne tik bendryste Europos Sąjungoje, bet ir NATO, kaip taikos ir saugumo garantu. Paaiškėjo, kad tai svarbu ne tik mažai valstybei Lietuvai, bet ir, regis, neutralaus statuso besilaikiusioms Suomijai ir Švedijai. Svarbu, kad tą susitelkimo, bendrystės jausmą, agresorių kėslus perprastų tos valstybės, kurios per šimtą–du šimtus metų nematę karo ir kurios net neįsivaizduoja, kad tokie žiaurumai gali vykti mūsų dienomis. Kalbu apie Ispaniją, Italiją. Yra valstybių, pvz., Vengrija, kurios nesusitaiko su naujomis realijomis, nes yra beviltiškai įklimpusios ir supančiotos dujų, elektros saitais.

Pasitikėjimas mūsų policija ir kariuomene džiugina, bet nestebina, juk šios tarnybos mažiausiai politikuoja, šaukia, o nuosekliai dirba savo kasdienį darbą – gina, saugo, padeda. Svarbu, kad mūsų pareigūnams, kariuomenei nemažėtų finansavimas, valstybės dėmesys joms.

N. B. Seime jau ne pirmą kartą keliate valstybinės kalbos politikos klausimą, kritikuojate naująjį Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą, kurio preambulėje, be kita ko, pasakyta, kad Seimas konstitucinį įstatymą priima „siekdamas, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis mokėtų ir gerbtų lietuvių kalbą, o valstybė užtikrintų lietuvių kalbos apsaugą ir raidą.“ Ko, Jūsų manymu, valstybė neužtikrins šiuo įstatymu ir kodėl projekto rengėjai ignoruoja kalbininkų argumentus, pasiūlymus, už kuriuos derėtų tik gražiai lietuviškai padėkoti?

S. T. Privalu kelti, nes mūsų gimtoji kalba – konstitucinė vertybė, o pateiktas Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas (gerai, kad dar tik projektas), kelia daug nerimo. Vien Seimo Teisės departamentas jam pateikęs 53 esmines pastabas, o Lietuvių kalbos instituto kompetentingų kalbininkų mokslininkų Seimui pateiktos išvados suponuoja mintį, kad įstatymo projektą reikia ne tobulinti, o jį rengti iš naujo. Kodėl?

Šio projekto tekstas liudija, kad galimai pažeidžiami bent du Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai: 10 (teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius darinius) ir 14 (valstybinė kalba – lietuvių kalba), kad kalbama panašiai, kas jau buvo apie 1988 m., – dvikalbystės, teritorinių kalbų įteisinimą ir pan. Projekte visai nekalbama apie asmenvardžių rašybą, neoficialiai numatoma naikinti VLKK, Kalbos inspekciją. Tikiu, kad Seimo salėje bus pristatytas iš esmės peržiūrėtas įstatymo projektas, o rengėjai privalėtų išstudijuoti ar bent susipažinti su mūsų valstybės Nacionalinio saugumo programa ir strategija, kur apie tautinę tapatybę, lituanistinį švietimą išeivijoje, valstybės saugotinus dalykus Romualdo Ozolo dvasia pasakyta daugiau, negu mūsų politikų, rengiančių Kalbos įstatymą, lūpomis.

Svarbu, kad būtų ne politikuojama, o atnaujinamas mūsų valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas. Lietuva per maža valstybė, kad viską, kas susiję su lietuvių kalba, paleistume savieigai, arba, kaip dabar mėgstama sakyti, paliktume savireguliacijai. Tai tinka milžinei Amerikai, kur rinka, ekonominiai reikalai viską sureguliuoja – nemokėsi anglų kalbos, nė nesvajok gauti darbą viešajame sektoriuje, tupėk namuose ir augink vaikus. Maža valstybė privalo tokius jautrius klausimus įteisinti, numatyti, sureguliuoti įstatymuose. Kitaip Lietuva ne tik išsivaikščios, bet pati išvarys Lietuvą iš Lietuvos.

N. B. Ko palinkėtumėte šiauliečiams ir Lietuvos žmonėms, vis labiau į Baltijos šalių nuomonę įsiklausantiems europiečiams ir lūžio kare belaukiantiems ukrainiečiams?

S. T. Linkiu gyventi neseniai nuvilnijusių per mūsų kraštą Velykų dvasia – Prisikėlimas tegul būna ir mūsų atsinaujinimas, pavasarinis sužydėjimas, atsivėrimas naujiems užmojams, idėjoms, darbams – nebūtinai dideliems, juk maži šiaudeliai sudaro kupetą. Karas mūsų kaimynystėje verčia dar labiau susitelkti ir tikėti, kad ateis taika, nugalės blaivus protas ir protingi politikų sprendimai. Tesklinda viltis, tikėjimas mūsų namuose, mūsų valstybėje, visoje žemėje, kad tamsą pakeičia Šviesa, o karą – Taika. Ir tai tebūna ne skambūs žodžiai, o kasdienė Gyvenimo malda.

Dėkoju už pokalbį!