POLITIKO ŽODIS (12). ATSISPIRKIME VERTYBĖMS, NUOLAT BRUKAMOMS IŠ IŠORĖS

LR Seimo narį, Šiaulių AUŠROS apygardos atstovą Seime dr. Stasį TUMĖNĄ kalbina dr. Nerijus BRAZAUSKAS.

N. B. Seimas baigė rudens sesiją.  Kokius sesijos darbus ir pasiekimus išskirtumėte, ką pavyko padaryti, o ko ne?

S. T. Pradėsiu nuo sesijos pabaigos, nes gruodžio mėnesį nugriaudėjo net dvi apkaltos (sako, sunku pasaulyje surasti panašių analogijų). Seimo narys Petras Gražulis buvo pašalintas iš Seimo, o nuteisto realia bausme Seimo nario Vytauto Gapšio apkalta nepavyko. Tai sukėlė įvairiausių minčių, priminė istoriją, kai už tokius pat nusižengimus kadaise L. Karalius išgyveno apkaltą, o A. Sacharukas liko Seime...

Šiandien opozicijoje dirbantys Seimo nariai praktiškai neturime veiksmingų aritmetinių įrankių stabdyti politikos chaoso, tačiau nuolat dabartinei valdančiajai daugumai primename, kad valstybės tikslas – ne sunaikinti save ir didžią laiko dalį švaistyti rietenoms, bet teikti savo piliečiams kokybiškas paslaugas: tiesti kelius, užtikrinti švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą, užtikrinti gyventojų saugumą ir ramybę.

LVŽS frakcijos nariai visą rudens sesiją akcentavome, kad nepritariame šiuo metu vykdomoms įvairiausioms optimizacijoms, reorganizacijoms, kai naikinamos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitos sistemos, menkinama žemės ūkio reikšmė, nyksta regionai ir Lietuva virsta dviejų ar trijų miestų šalimi. Mes kategoriškai prieš, kad būtų uždaromos rajonų ir regionų ligoninės, reabilitacijos, slaugos centrai, naikinamos mokyklos kaimuose, miesteliuose. Asmeniškai dažniausiai rudens sesijoje pasisakiau, kad į globalizmo liūną nebūtų varoma lietuvių kalba, šalies istorija, patriotiškumas. Mūsų frakcija visas jėgas skyrė tradicinių tautos vertybių išlaikymui ir puoselėjimui.

Lietuvos visuomenė sensta, todėl itin svarbu, kad mes siųstume aiškų signalą tiems, kurie ketina kurti šeimas. Valstybė privalo padėti savo piliečiams gyventi, įsikurti, auginti vaikučius. 

Mūsų senjorai ir senjorės gauna bene pačią mažiausią pensiją ES šalyse. Norime ištaisyti neteisybę, todėl siūlome įteisinti 13 pensiją. Tikime, kad tai būtų ženkli parama mūsų pensininkams, kuriems šiandien labai sunku išgyventi. Kol kas mūsų siūlymai atmetami.

Kaip edukacinės erdvės žmogus, galiu drąsiai konstatuoti, kad švietime ir ugdyme vyksta politinis cinizmas, kurio viršūnė – šių metų rugsėjo 1-ąją startavusi bendrojo ugdymo privaloma Gyvenimo įgūdžių programa, atvirai skatinanti nepilnamečių seksualizavimą mokyklose, kas kelia pagrįstą nerimą, kad pažeidžiamos ne tik vaikų, jų tėvų teisės, bet ir šalies Konstitucijos nuostatos. Vietoj to, kad būtų kovojama su narkotinių medžiagų lavina mokyklose, peršamos, stumiamos abejonių keliančios liberalų idėjos. Įdomiausia, kad tai mato mūsų išeivijos atstovai, kurie pašiurpę siunčia laiškus ir sako: „Ką jūs darote, mes tai jau praėję prieš 30–40 metų ir nenorime, kad tai kartotųsi mūsų tėvynėje.”

N. B. Kokias rinkėjų, miesto, valstybės problemas (iš)sprendėte rudens sesijos metu?

S. T. Akcentuosiu vieną detalę, nes kartais, regis, maži darbeliai paglosto širdį. Tarkime, paskutiniojo sesijos posėdžio metu kolegos pritarė mano siūlymui, kad Vietos savivaldos įstatyme būtų pritarta mano pataisai, kad į išrinkto savivaldybės tarybos nario, mero priesaikos tekstą būtų grąžinti žodžiai, kad prisiekiama ne kokiai abstrakčiai Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip žinome, po paskutinių savivaldybių tarybų rinkimų kai kurie tarybų nariai ir merai turėjo kartoti priesaiką kitą dieną, nes neva pavartojo perteklinius žodžius... Šios pataisos svarstymai užsitęsė 3 mėnesius. Pavyko, bet taip ir nepavyko man išsiaiškinti, ar tai buvo padaryta sąmoningai, ar tai buvo netyčinė klaida, ar VRK klaida, ar dar kas nors…?

Šiauliečiai kreipėsi dėl ukrainiečių integracijos problemų, dėl ESO veiklos, dėl gatvių pavadinimų keitimo, dėl Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo keitimo ir kt. Į visas problemas reaguojame, ieškome sprendimo, konsultuojamės. Vienus dalykus pavyko padaryti, tačiau kiti yra tęstiniai ir reikalaujantys Seimo sprendimų. Žodžiu, rinkėjų problemų sprendimas yra nuolatinis procesas.

N. B. Ukraina beveik palikta viena, Europa stokoja lyderių, Rusija toliau ginkluojasi, JAV sprendžia vietinius klausimus, JTO toliau demonstruoja bejėgiškumą – tai tik keletas šiuolaikinio geopolitinio paveikslo detalių. Ar Lietuva tinkamai reaguoja į kylančias ir netolimoje ateityje kilsiančias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui?

S. T. Akivaizdu, kad Rusijos pradėtas konvencinis karas nepavyko. Ukrainoje jis žlugo per keturias savaites. Jiems kur kas sėkmingesni buvo nekonvenciniai 2014 metų veiksmai.

Istorija atsakys į šiuos klausimus, tik neskaniai atrodo, kai net nacionalinio saugumo klausimais susikerta Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos nuomonės, požiūriai. Suprantu, kad pasaulis pavargo nuo karo, o tos valstybės, kurios yra tolėliau nuo mūsų regiono, nuo šalių-agresorių, gal iki galo dar ir nesuprato galimų pavojų.  Nerimo yra, nes Lietuva maža valstybė, ir pasaulio didieji, akivaizdu, kad kuria kažkokius planus dėl Ukrainos, regiono ateities. 

Nesinori, kad kartotųsi susitarimų scenarijai, kurie buvo kuriami prieš Antrąjį pasaulinį karą, nesinori, kad Lietuva nebūtų kviečiama į svarbiausius pasitarimus. Ar daug nerimo? Aš pasitikiu Lietuvos žvalgybos tarnybų darbu, kurių užduotis – analizuoti ir vertinti grėsmes, kurias mūsų valstybei ir visuomenei kelia priešiškos užsienio valstybės. Akivaizdu, kad mums nedraugiškų užsienio valstybių tarnybos irgi atlieka savo užduotis, todėl turime išlikti budrūs. Ypač kalbant apie dezinformacines, hibridines atakas. Negalime atmesti ir radikalių ekstremistinių ar teroristinių veiksmų galimybės. Todėl Lietuvos gyventojai, pastebėję tam tikrus nerimą keliančius veiksmus, turėtų nedelsiant pranešti atitinkamoms tarnyboms, skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą numeriu 112.

N. B. Seime pagaliau po pateikimo pritarta siūlymui reformuoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Jūs aktyviai dalyvavote rengiant naująjį įstatymo projektą, teikėte siūlymų, komunikavote su pagrindiniais rengėjais. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti naujojo Totalitarinių režimų tyrimų centro vaidmuo formuojant ir įgyvendinant oficialiąją atminties politiką? 

S. T. Minimo Centro problemų sprendimas užsitęsė nedovanotinai ilgai. Nepadėjo nė Centro vadovų kaita. Mano siūlymas nuo pat pradžių buvo, kad reikėtų pakeisti institucijos pavadinimą, atsisakant dalinių dėmenų („totalitarinių okupacijų ir rezistencijos“), nusakančių tik dalį institucijos veiklos krypčių, tiriamų objektų ir pasirenkant universalų pavadinimą, iš kurio išsikristalizuotų minėti dėmenys ir nustatomas institucijos tipas, veiklos kryptys, tyrimo objektai ir t. t. Galvoju, kad mano siūlomas NACIONALINIO ATMINTIES INSTITUTO pavadinimas leistų atskirti mokslinių tyrimų įstaigą nuo kitų Lietuvos Respublikoje veikiančių mokslinių tyrimų institutų (plg. Nacionalinis vėžio institutas, Lietuvos istorijos institutas),  kitų juridinių asmenų (plg. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis kultūros centras).

Mano supratimu, ši įstaiga turėtų veikti kaip mokslinių tyrimų institutas, kuris greta pagrindinės, mokslinės, veiklos ir toliau vykdytų švietėjišką, edukacinę, tiriamąją veiklą. Svarbiausia misija – vykdant mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, formuoti ir įgyvendinti okupacinių režimų vykdyto genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimų ir įamžinimo valstybės politiką; kaupti, analizuoti ir skleisti okupacinių režimų, nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų duomenis; ugdyti visuomenės istorinę savimonę, pilietiškumą; plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą.

N. B. LVŽS kandidatas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose Aurelijus Veryga kreipdamasis į Lietuvos piliečius pažymėjo: „Kandidatuoju šiuose rinkimuose, nes tikiu, kad galiu sugrąžinti  žmonių pasitikėjimą Valstybe“. O Jūs, ar tikite visuomenės noru susigrąžinti pa(si)tikėjimą Valstybe?

S. T. (Pasi)tikiu mūsų kandidatu  kolega Aurelijumi.  Jis gali, tiki, ką sako, ką daro, ką planuoja daryti. Mano nuomone, pasitikėjimas yra bene svarbiausias dėmuo siekiant kurti gerovę valstybėje. Kita vertus,  sunku kurti pasitikėjimą valstybe, kuri vis prašo paprasto žmogaus susimokėti – tai už būstą, tai už žemę, dar už automobilį ir taršą gamtai. O kur tie pinigai nueina? Gal kokiems aukštiems valstybės biurokratams algą pakelti? Sociologinės apklausos rodo vis mažėjantį pasitikėjimą Seimu, Vyriausybe. Žmonėms sunku patikėti tuo, ką kalba ir daro politikai.

Galvoju, kad prasta valstybės valdymo kokybė tą neigiamą požiūrį ir lemia. Stokojama tinkamo valdymo, kai valstybės piliečiai vertinami lygiai, visiems suteikiamos daugiau ar mažiau vienodos kokybės paslaugos. Deja, visas valdžios dėmesys nukreipiamas į du-tris didžiuosius miestus, taupymo sumetimais regionuose siaurinamos arba naikinamos sveikatos, švietimo, socialinės, teisinės pagalbos paslaugos. Taigi piliečiams natūraliai kyla klausimas, kaip galime laukti visuomenės pasitikėjimo valstybe, kai valdžia daro viską, kad paprastam, ne sostinėje gyvenančiam žmogui būtų tik sunkiau? Mūsų kandidatas į Prezidentus A. Veryga puikiai tai mato, supranta ir aš tikiu juo.

N. B. Jūs neseniai gana provokuojančiai pareiškėte: „Gal jau pats metas apsispręsti ir pa(si)sakyti, kas Lietuvos valstybei pavojingesni – buvę komunistai, ar buvę kgbistai?“ Kodėl nemaža dalis visuomenės ir Seimas vis dar nepasirengę pripažinti, kad asmenys, slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, ypač žinant nenuspėjamą geopolitinę situaciją?

S. T. Klausimas, į kurį senokai ieškau atsakymo. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad nuolat „metamos kortos“ apie buvusius komunistus (kurių dešimtys tūkstančių) yra noras nespręsti, nekalbėti apie buvusius KGB agentus. Jų, tiesiogiai dirbusių tą niekšišką darbą, ko gero, nėra daug, bet įvairiausiose aukštose pareigose dirba jų vaikai, vaikaičiai, giminaičiai. Ko gero, saugomas jų munduras. Štai kodėl vėl nebuvo leista man Seimo tribūnoje pristatyti parengto „Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo NR. VIII-1436 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo“, kurio esmė – papildyti įstatymą pataisa – kad asmenys, pretenduojantys į pareigas valstybės tarnyboje, tai nurodytų, t. y. prisipažintų. Deja, mano siūlymai buvo atmesti, atsisakyta net sudaryti Seime darbo grupę, kad ši problema būtų pagaliau išspręsta ir prie tų reikalų nebūtų grįžtama. Ir kaip čia nepagalvosi, kad KGB  šešėliai, šmėklos dar sklando Lietuvoje ir šią problemą norima nustumti į šoną vis kartojant, aktualizuojant buvusių komunistų veiklą.

N. B. Viešojoje erdvėje sklando begalė formuluočių, mitų, interpretacijų, susijusių su tuo, kad 2024 m. gegužės 12 d. vyks privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Piliečiams bus pateikta formuluotė:

„12 straipsnis Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Ar žmonės supras šią formuluotę? Ko reikia, kad referendumas būtų sėkmingas? Kokia būtų Jūsų žinutė Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems ir Lietuvoje, ir užsienyje?

S. T. Referendumas – tiesioginis Valstybės pasitarimas su tauta, piliečiais. Šiuo atveju referendumas parodys tautos valią, paaiškės, ar Lietuvai svarbu, kad tautiečiai, gyvenantys svetur, tačiau išlaikę glaudų ryšį su Lietuvos valstybe, išsaugotų Lietuvos Respublikos pilietybę. O juk mūsų tautiečių, šiuo metu gyvenančių ne Lietuvoje, yra apie milijonas. Priėmęs nutarimą dėl referendumo organizavimo, LR Seimas rezoliucija įsipareigojo dėti pastangas, kad referendumas dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo būtų įgyvendintas sėkmingai, taip stiprinant diasporos pilietinį ryšį su Lietuva. Rezoliucija Lietuvos valstybės institucijos ir savivaldybės raginamos maksimaliai prisidėti prie sėkmingo šio referendumo įgyvendinimo.

Tuo metu Lietuvos diasporos organizacijos turėtų telkti užsienyje gyvenančius lietuvius kuo aktyviau dalyvauti šiame referendume, kad į jį atvyktų užsienyje ne 40–60, o nors 150 tūkstančių tautiečių. Būtina atlikti kruopščią analizę, išnagrinėti ankstesnių  balsavimų aktyvumą, kylančias problemas kiekvienoje šalyje. Galvoju ir tikiu, kad VRK pagaliau išspręs problemą dėl pavėluotai gaunamų balsavimo biuletenių užsienio valstybėse.

Referendumas – puiki galimybė parodyti visų mūsų susitelkimą, santarvę, tautinį solidarumą, prisiminti, kas buvo akcentuojama dar 1949 m. parengtoje Lietuvių chartoje, konstitucinės svarbos išeiviams dokumente. Todėl raginu pasinaudoti piliečių konstitucine teise svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu ir pasakyti Tautos valią.

N. B. Ko palinkėtumėte šiauliečiams, Lietuvos žmonėms?

S. T. Linkiu, kad neklibėtų, nebūtų trupinamos mūsų tautos vertybės, tegul jos padeda atsispirti nuolatiniam liberaliųjų jėgų spaudimui ne tik iš išorės, bet ir mūsų Valstybėje, mūsų Seime.  Kaip sakė mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, „baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti ir nematyti, klausyt – ir negirdėti.“

Girdėkime. Matykime. Klausykimės. Gerbkime. Būkime viena LIETUVA.

Dėkoju už pokalbį!