POLITIKO ŽODIS (3)

Stasys Tumėnas su Juozu Bindoku parodos "(NE)SENIAI" atidaryme.

"Laiptų galerijos" nuotr.

Seimo narys Stasys TUMĖNAS atsako į padėjėjo Nerijaus BRAZAUSKO klausimus.

N. B. Seime tęsiasi įprastinė pavasario sesija, kurią, mano galva, geriausiai apibūdintų žodžiai: „chaosas“, „sutrikimas“, „blaškymasis“. Valdančioji dauguma mėgina suvaldyti pandemijos šuolius, vakcinavimo iššūkius, tesėti rinkėjams duotus pažadus, suderinti ideologiškai nesuderinamus dalykus. Ką šioje situacijoje konkrečiai daro opozicija, kuri turėtų siūlyti alternatyvius sprendimus ir stabilizuoti situaciją, atsižvelgiant į valstybės ir piliečių interesus?

S. T. Opozicija tą chaosą mato ir girdi. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau Lietuvos gyventojai mato, kad ne toks jau blogas „kipšas“ buvo ministras Aurelijus Veryga, kuris nesiblaškydamas, nuosekliai bandė (su)valdyti nelengvą pandeminę situaciją. Tą ir dabar daro jis, bet jau tik kaip komentatorius, atribotas nuo sprendimų priėmimų, tą patį sako ir buvęs premjeras Saulius Skvernelis, LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Negali opozicija nesakyti, kai matome tiek chaoso, nesusitarimo, kai akivaizdu, kad nekoreliuoja Sveikatos, Švietimo, mokslo ir sporto, Kultūros ministerijos skirtingos pozicijos. Tad ir girdime iš skirtingų ministrų kartais visai priešingą situacijų vertinimą ir nevienodą pandemijos valdymo kelią. Opozicija siūlo konstruktyvius sprendimus, tačiau kol kas mūsų negirdi.

N. B. Seimas, pasinaudodamas politinėmis galiomis, įstatymo nuostatomis sėkmingai iš pareigų atleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinį direktorių dr. Adą Jakubauską. Aktyviai dalyvavote naujojo vadovo dr. Arūno Bubnio skyrimo procedūrose. Ar normalu, kad į tokias pareigas žmogus eina ne savo noru, ar ilgametis LGGRTC politizavimas nėra priežastis, kad kvalifikuoti asmenys bijo kandidatuoti į vadovo pareigas?

S. T. Aišku, kad nenormalu. Aš nieko prieš naująjį vadovą, kompetentingą istoriką mokslininką A. Bubnį, bet žmogus pats atsakingai iš Seimo tribūnos pasakė, kad jis nelabai siekia šių pareigų, eina „paprašytas“. O svarbiausia – nedega jo akys ryžtu pagaliau išspręsti besitęsiančias Centre problemas. Tikiu, kad vadovui pasiseks atsispirti politikos senųjų vilkų spaudimui, gal pagaliau bus rasta ta skirtis, kas yra Lietuvos istorija, kas yra Lietuvos politikos istorija, ir bus rastos jungtys. Įsivaizduoju, kad permainų naujasis vadovas sieks neskubėdamas, apgalvodamas, nes nenorės kartoti prof. A. Jakubausko klaidų siekti kardinalios kaitos Centre nepadirbus ir pusmečio. Juk A. Jakubauskas taip ir nesuprato, už ką buvo atleistas, įdomiausia, kad jis nebuvo tik LVŽS remtas; skiriant žinomą mokslininką į pareigas jį parėmė didžioji Seimo dauguma. Ir kaip čia neprisiminsi kaimynės močiutės žodžių, kad „politika, vaikeli, ne muzika“.

N. B. Seimas suteikė teisę patobulinti Jūsų ir komandos parengtą Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektą. Kodėl dabartinis Seimas neišdrįso įsipareigoti per konkretų terminą paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

S. T. Kodėl? Todėl, kad pasitvirtino prof. E. Kūrio žodžiai, kad „[...] Dangaus karalystė ateis greičiau nei įvyks KT teisėjų rotacija“. Čia kiek šaržuoju. Įdomiausia, kad Seime būna daug atvejų, kai į naujas pareigas skiriama vos ne skubos tvarka, o kartais tai tęsiasi metų metais (pvz., KT teisėjų atvejis, LRS kanclerio rinkimai). KT įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo rengimas buvo gera pamoka visai komandai, ir netiesa, galvojantiems, ko čia Kultūros komiteto narys lenda ne į savo lauką. Rengdami pataisą dėl KT teisėjų skyrimo terminų atsiradimo, rėmėmės autoritetingų teisės mokslininkų profesorių E. Kūrio, E. Šileikio, V. Nekrošiaus, T. Birmontienės ir kt. straipsniais, komentarais. Taigi čia nebuvo mūsų atsitiktinis įstatymo pataisos teikimas. Kadangi teikimas vyko opozicinės darbotvarkės metu, tai neblogas rezultatas, kad jis neatmestas, o leista projektą tobulinti. Tai pagal Statutą galima daryti po 6 mėnesių. O jei kas pasiūlys kitaip išspręsti užsitęsusią problemą, pritarsime.

N. B. Kokias rinkėjų problemas sprendėte pastaraisiais mėnesiais? Kaip sekėsi komunikuoti su rinkėjais nuotoliniu būdu?

S. T. Kol kas tiesioginio bendravimo vengiame, labiau „kalbamės“ elektroninėje erdvėje. Toks bendravimas kelia problemų abiems pusėms, nes dažnai žmonės ateina pas Seimo narį pasiguosti, pasikalbėti, neradę pagalbos seniūnijoje, savivaldybėje, net teismuose. Kartais rinkėjai pasufleruoja ir įstatymų pataisų reikalingumą: dėl daugiabučių namų besitęsiančių problemų, dėl gyvenimo laiko Lietuvoje skaičiavimo (kiek kurioziška, kad mamai, atvykusiai iš Ukrainos gyventi į Šiaulius, skaičiuojamas visas pragyventas laikas, o jos sūnui – tik 50 proc., tarsi tu tik dieną gyveni Šiauliuose, o naktį išskrendi į kitą šalį...). Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys Šiaulių vaikinai iškėlė problemą, kad jiems, važinėjantiems kasdien į tarnybą prie Radviliškio, nemokami kelionpinigiai, nes jie tarnybą pradėjo eiti 2017 metais, o mokama tik nuo 2018 metų. Taigi susidarė situacija, kad kariuomenės jaunimas, kaip sovietinėje armijoje, tik atvirkščiai, pasišaipo iš metais vyresnių kolegų, diskriminuojamų nelabai logišku įstatymo punktu. Tokias problemas keliu ir bandau spręsti.

N. B. Seime pristatėte savo parengtą nutarimo projektą, kuriuo siūlote paskelbti 2022 metus Pranciškaus Skorinos metais. Projektui po pateikimo pritarta, jau įvyko ir svarstymas, ir priėmimas. Kodėl Pranciškaus Skorinos asmenybė, darbai, paveldas ir įamžinimas yra svarbūs XXI a. Lietuvai? Ir dar – atmintinų metų skelbimas, mano manymu, tapo tarsi pageidavimų koncertu, devalvuojančiu pačią idėją. Ką čia reikėtų keisti?

S. T. Taip, mano komanda padirbėjo, kad 2022-ieji metai būtų paskelbti Pranciškaus Skorinos metais. Ši XVI amžiaus asmenybė svarbi visai LDK istorijai, žinoma Čekijoje, Baltarusijoje (Gudijoje). 1522 m. Vilniuje jis įsteigė pirmąją spaustuvę ir išleido pirmąją Lietuvos teritorijoje knygą. Buvo žinomas vertėjas, mokslininkas, leidėjas, spaustuvininkas. Šios asmenybės priminimas, aktualizavimas yra ir solidarumo su Baltarusija, siekiančia demokratinių procesų, ženklas, nes kaimynų valstybėje Skorina yra kanoninė asmenybė, demokratijos, istoriškumo ženklas. Beje, pats Pranciškus Skorina pagal kilmę save vadino rusėnu, o pagal valstybę – lietuviu.

Na, o antroji klausimo dalis diskusinė. Taip, naujoji LR Seimo vadovybė gal dėl nepatyrimo vieną dieną teikia svarstyti net 11 projektų dėl metų paskelbimo, tai, galvoju, yra strateginė klaida. Pastebėjau, kad kolegos, pamatę, kad pristatomas koks naujas metų paskelbimo projektas, skuba pripuolamai teikti savo siūlymų. Tokios teisės neatimsi, bet, matyt, reiktų gerai apgalvoti. Pavyzdžiui, praeitą kadenciją, prieš paskelbiant 2019 metus Pasaulio lietuvių metais, taip ir dabar, tam rengėmės keletą mėnesių, kaupėme informaciją, rinkome argumentus. Pasaulio lietuvių metai pasiteisino, tikiuosi, kad ir Pranciškaus Skorinos metai, primenantys 500 metų įvykius, irgi įsimins ir bus naudingi visuomenei.

N. B. Seime nuosekliai keliate klausimus dėl lituanistinio švietimo užsienyje. Kokios būtų esminės problemos ir kas jas trukdo spręsti?

S. T. Šie klausimai labai svarbūs ne tik man, PLB ir LRS komisijos nariui, bet bent jau per 100 000 lieuvaičių vaikų, gyvenančių su tėvais užsienyje. Tai ir klausimas Lietuvai, ar jai aktualu, reikalinga išsaugoti šiuos galinčius ateityje daug nuveikti Lietuvos valstybei asmenis. Šiuo metu pasaulyje veikia 10 formaliojo ugdymo mokyklų (Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Belgijoje – po vieną, Baltarusijoje – dvi, Lenkijoje – keturios), kuriose mokosi per 2000 mokinių. Pasaulyje veikia apie 230 neformaliojo ugdymo (šeštadieninių) mokyklų JAV, Pietų Amerikoje, Australijoje, Europoje, kurias lanko per 7000 vaikų. Bet tai sudaro tik apie 7 proc. visų lietuvaičių užsienyje. Kur kiti 100 000? Tai ir yra mūsų tikslas – įtraukti ir juos ugdytis lietuvybės dvasia. Ir čia būtinas koordinacinis Pasaulio lietuvių bendruomenės ir ŠMSM darbas ir pastangos. O kas trukdo spręsti? Kartais esti nesusikalbėjimo, negirdėjimo vieni kitų keliamų problemų. Lietuva pastaruoju metu aprūpina lituanistines mokyklas vadovėliais, metodine medžiaga, organizuoja kursus ten dirbantiems mokytojams. Bet yra ir žygdarbio dvasios – kai JAV ar kitur gyvenantys tavo kaimynai šeštadienio, sekmadienio rytą snaudžia iki pietų, lietuvaičius vaikus tėvai po sunkios darbo savaitės kelia ir veža į lituanistines mokyklas šokti, dainuoti, lavinti lietuvių kalbą. Ar tai ne mažytis žygdarbis?

Mūsų nuomone, derėtų apsvarstyti galimybę sukurti neformaliojo švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo nuotoliniu būdu platformą, prie kurios pagal poreikius ir galimybes galėtų prisijungti lietuvių bendruomenės ir lituanistinių švietimo mokyklų mokiniai. Taip Lietuva ne tik skirtų lėšų užsienio lietuvių neformaliojo švietimo ir sporto projektams, bet ir išnaudotume Lietuvos intelektinį-kūrybinį potencialą, suartintume diasporą su Lietuvos visuomene, inicijuotume bendras veiklas ir projektus. Tai pamąstymai ateičiai.

N. B. Lietuvoje, mano matymu, vyksta pavojingas visuomenės supriešinimo, skaldymo ir audrinimo procesas, kurį lemia karantinas, vakcinacija, nepatenkinami įvairių visuomenės grupių lūkesčiai, vadinamoji Stambulo konvencija, siekis pakeisti rinkimų sistemas, nekonkretūs ir nelankstūs valdžios sprendimai, mums priešiškų valstybių veiksmai. Artėja visuomenės krizė, kuri, tikėtina, sustabdys šalies progresą, skatins nusivylimą Europos Sąjunga, o Prezidento Gitano Nausėdos pastangomis kuriama gerovės valstybė dar labiau priartės prie biliūniškojo laimės žiburio. Ką reikia skubiai daryti?

S. T. Čia nepaskubėsi. Iškėlėte problemas, kurioms surašyti nepakaktų vieno jaučio odos ar bent jau atskiro straipsnio. Taip, verda pasaulis, kaista Europa, netrūksta to atspindžių ir Lietuvos geopolitinėje padangėje: informaciniai, kibernetiniai karai, „melagienos“, nedraugiškų kaimynų reakcijos, emocijų pliūpsniai LR Seime, bandymas supriešinti Seimą su Prezidentūra. Mano bičiulis pulkininkas Kęstutis Eidukonis iš JAV tą situaciją pasaulyje net lygina su 1939–1940 metų Europos situacija ir to meto grėsmėmis. Tikiuosi, kad to išvengsime, nugalės racionalus sveikas protas. Į mūsų Seimą išrinkta daug liberalaus, savitai laisvę suprantančių žmonių. Tikiuosi, kad patyrę valdančiosios frakcijos partneriai apramins įkaitusio jaunimo galvas, siekiančias dekriminalizuoti narkotines medžiagas (niekas kažkodėl nekalba, kad iš džiaugsmo rankas trina ne mažus kiekius žolelės vartojantys, o jų platintojai prekeiviai); siekį „turtinti“ mūsų abėcėlę svetimomis raidėmis, įteisinti dvikalbystę užrašuose, įmonių pavadinimuose ir t.t. Seimo naujokai nelabai kreipia dėmesį į tai, kad jau prieš keletą metų per 70 000 gyventojų išsakė savo poziciją parašais dėl asmenvardžių rašybos; kad žmonės nenori, kad būtų grįžtama prie to, kad merus rinktų ne visi miesto, rajono gyventojai, o grupelė tarybos narių, kad išliktų vienmandatės apygardos renkant į Seimą. Netikite? Išeikite į gatvę ir apklauskite žmones – didžioji dauguma atsakys, kad reikia „baigti su sąrašiniais“ Seimo nariais, kad žmonės patys nori rinkti savo miesto ar rajono vadovą, savo Seimo narį. Mūsų pozicija dėl prezidento Gitano Nausėdos aiški – mes jį remiame, juo tikime, ir negalvojame apie nepasiekiamą „Laimės žiburį“.

N. B. Šiauliai, kurio rinkėjams dirbate, neteko dalies vakcinų. Ši istorija tik patvirtino Vilniaus ir Kitos Lietuvos modelį. Tačiau neramina faktas, kad šiauliečių interesus ryžtingai gynė tik Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, beje, sakęs, kad „[...] tai visiškai nesąmonė – visiška logistikos ir logikos nesąmonė“. Kodėl patys šiauliečiai neprotestavo, neišnaudojo jiems Konstitucijos suteiktų teisių? Ir kas turėtų atsiprašyti tų beveik 600 šiauliečių (senjorų, lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, abiturientų, mokytojų), kurie, būkime teisingi, buvo pažeminti kaip piliečiai?

S. T. Neprotestavo, bet realiai suvokė situaciją, parodžiusią nemažėjančią atskirtį tarp Centro (Vilniaus) ir regionų (likusios Lietuvos). Šiaulių meras vienas iš tų, kuris nebijo atvirai pasakyti teisybės. Čia paminėtas atvejis dėl vakcinų „atėmimo“ – tik vienas iš tendencijų srities. Man kartais atrodo, kad greitai Vilnius su savo arogancija sieks paskelbti autonomiją. Sunku patikėti, kas vyksta su Lukiškių aikšte, situacija dėl Tautos namų, paminklo Antanui Smetonai istorijos. Žymūs Lietuvos menininkai, architektai dalyvauja oficialiuose, Kultūros ministerijos paskelbtuose konkursuose, juose nugali, skelbiami nugalėtojai, įteikiamos solidžios premijos. Ir ką? Vilniaus valdžia pasako, kad miestui netinka, nestatys, nedarys. Tai čia ar ne žingsniai autonomijos link?

N. B. Įvykdėte konkurso „Laimė neįmanoma be Tėvynės laisvės“ (Juozas Lukša-Daumantas) dalyviams duotą pažadą – pasaulį išvydo leidinys Įkvėpti laisvės: Šiaulių miesto mokinių meninės kūrybos darbai (2021). Kokios mintys kyla, laikant rankose leidinį ir suvokiant, kad Šiauliuose auga jaunoji karta, kuriai Lietuvos valstybė, jos laisvės kovos ir atmintis nėra tik privalomas istorijos kurso dalykas?

S. T. Kyla šviesios mintys, pavasariškos. Konkursas, kuriame dalyvavo pustrečio šimto dalyvių, teikia vilčių, kad Lietuvos ateitis šviesi, kad vaikai savo kūryba parodė, kokios Lietuvos jie nori, kad jie gerbia Laisvę, savo šalies istoriją. Ačiū visiems dalyvavusiems mokiniams, jų pedagogams, tėveliams.

Šiaulių miesto mokinių meninės kūrybos darbai, dailininkė ir maketuotoja Sigita Valančiūtė, Šiauliai, 2021.

N. B. Finansų ministerijos parengta ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė 2021–2026 m. „Naujos kartos Lietuva“, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė aštrią visuomenės reakciją. Planas turėjo būti rengiamas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/241, kurio nuostatų pasigendu. Tarp septynių komponentų, mano įsitikinimu, turėjo atsirasti REGIONŲ TARNSFORMACIJA VALSTYBĖS AUGIMUI, sujungus ketvirtąjį ir penktąjį komponentus į vieną. Ar tikite, kad trimečio biudžeto planavimo reforma gali padidinti savivaldybių savarankiškųjų pajamų dalį, savarankiškumą planuoti investicijas, autonomiškumą, lankstumą, optimalų viešųjų paslaugų teikimą?

S. T. Norėtųsi tikėtis, kad „Naujos kartos Lietuva“ bus žingsnis į Lietuvą, kurioje nebus regioninės atskirties. Esamas projektas rodytų atskirų sričių (sveikatos apsaugos etc.) reformas, tačiau pasigesčiau visuminio požiūrio, supratimo, kad valstybė turi investuoti į regionus. Antai planuojama kokybiško aukštojo mokslo ir stiprių mokslo ir studijų institucijų reforma. Ką reformuoti regionuose, kuriuose aukštasis universitetinis mokslas beveik sunaikintas? Kaip padidinti savarankiškųjų pajamų dalį, jeigu regionuose neskatiname ekonomikos, jeigu nekuriame aukštos pridėtinės vertės darbo vietų? Ekonomikos gaivinimas turi prasidėti regionuose, o ne klestinčiame Vilniuje. Valstybė turi žymiai daugiau investuoti į regionuose gyvenančių žmonių perkvalifikavimą, naujų kompetencijų ir gebėjimų įgijimą. Tik išsprendus regionų demografines, socialines, ekonomines problemas, bus galima kalbėti apie sėkmingą vidutinės trukmės biudžeto reformą. Ir, žinoma, savivaldos galių, galimybių ir finansavimo reforma yra tai, kas buvo aktualu dar iki pandemijos.

N. B. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, laukiantiems vakcinų, vasaros ir... galimybės patiems užsidirbti?

S. T. Linkiu kantrybės ir sveikatos, linkiu, kad ministerijos žadėtų ne „Galimybių pasus“, o rūpintųsi, kad jų nereikėtų, kad mokiniai galėtų mokytis, o jų tėvai dirbtų ir uždirbtų, kad vasarą pajustų atokvėpį ir Gyvenimo pilnatvę.

Dėkoju už pokalbį!