POLITIKO ŽODIS (4)

Seimo narys Stasys TUMĖNAS atsako į padėjėjo Nerijaus BRAZAUSKO klausimus.

N. B. Baigėsi vasaros metas be posėdžių, o parlamentarų kasmetinių atostogų problema išlieka – Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „Seimo nario konstitucinė teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas negali būti paneigta arba negali būti nepagrįstai suvaržytas šios teisės įgyvendinimas.“ Jūs atostogavote ar nepertraukiamai dirbote Seimo nario darbą liepos–rugpjūčio mėnesiais? Kur slypi problema, neleidžianti įstatymų leidėjui atlikti konstitucinę pareigą, t.y. įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, sąlygas?

S. T. Tai 30 metų neišspręsta problema. Taip, mane rudeniop kas antras sutiktas žmogus klausdavo, „kur buvai per atostogas?“. O jų kaip nėra, taip nėra. Kai nevyksta posėdžiai didžiojoje Seimo salėje, nelabai kam įdomu, kad tuo metu vyksta komitetų, komisijų posėdžiai, įvairūs renginiai, susitikimai, naujų įstatymų aptarimas frakcijose, susitikimai su ministrais, specialistais ir pan.

O kad Seimo nariams nėra oficialių atostogų, tai keista, bet ir Konstitucinis Teismas tą klausimą komentuoja abstraktokai – suprask, kad turi kiekvienas pilietis teisę į atostogas, bet Seimo narys turi visada „tarnauti“ savo rinkėjams. Asmeniškai nedarau iš to problemos, nes neatostogavau taip, kaip tarsi reikėtų pagal įstatymus jau ketvirtį amžiaus – paprastai per oficialias atostogas akademinės bendruomenės nariai rašo straipsnius, likviduoja įvairius įsiskolinimus redakcijoms, laikraščiams, žurnalams, rašo knygas (aš per atostogas leisdavau naujas knygas). Taigi beatostoginė būsena man yra įprastas reikalas...

N. B. Lietuvą (ne)tikėtai ištiko nelegalių migrantų krizė, tiksliau sakant, susidūrėme su mums priešiškų valstybių suplanuota ir įgyvendinama hibridine ataka, parodžiusia, kad valstybinė siena su Baltarusija (Gudija) buvo tik įsivaizduojama, kad visuomenė nepasiruošusi priimti kitos kultūros žmonių, kad tarptautinė ir Europos Sąjungos prieglobsčio teisė tėra teisės studentų studijų objektas, kad išsigelbėjimo šiaudu tapo narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Kokias valdžios klaidas matote sprendžiant minėtą krizę ir su kokiomis problemomis susidursime ateityje?

S. T. Deja, hibridinei atakai Lietuvos pasienyje Lietuva visiškai nebuvo pasirengusi, siena buvo tik žemėlapiuose, net sunku įsivaizduoti, kokie dilgėlynai, kemsynai ir grioviai buvo „tikroji“ fizinė siena. Nėra abejonės, kad tai buvo landa ir kontrabandos srautams. Dabar tą situaciją išnaudoja mūsų „neprieteliai“ savo kerštingiems planams įgyvendinti. Šiandien yra norinčių prisiimti laurus, kad situacija pasienyje suvaldyta, bet iš tikrųjų ji buvo suvaldyta jau kitą dieną, kai atvykusi Europos Komisijos vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson, aptarusi situaciją su VRM ministre Agne Bilotaite, įsitikino, kad nelegalų srautai – grėsmė visai Europos Sąjungai. Tada ir „leista“ atstumti migrantus nuo sienos (dabar neįleista, arba, kaip sakoma, „apgręžti“ (iš tikrųjų stumdomi dviejų valstybių pasieniečių atgal) per 2500 migrantų. O iki tol be Briuselio leidimo nedrįsome to daryti (o gal nebūtume gavę milijonų eurų situacijai suvaldyti iš ES fondų?). Ką tai jums primena? Valstybės sieną kirto per 4000 migrantų, kuriais dabar, akivaizdu, kad turime rūpintis: statyti specialius namelius stovyklose, rengti koncertiną su tvora, rengtis nuo spalio ugdyti migrantų vaikus, kurių yra keli šimtai, rūpintis žmonėmis, kurie turi įvairių sveikatos problemų, nuspręsti, ką darysime su nelydimais nepilnamečiais, nėščiosiomis moterimis ir t.t.

Svarbu, kad skaidriai vyktų ir fizinės sienos, ir modulinių namelių statymas, kad ministerijos koordinuotų veiksmus ir Lietuvos gyventojai negirdėtų absoliučiai vienas kitam prieštaraujančių ministrų kalbų – dar prieš mėnesį sakyta, kad situacijai suvaldyti pakaks 4 milijonų, o dabar girdime VRM ministrės žodžius, kad „vien techninių priemonių įgyvendinimas gali kainuoti iki 500 mln. eurų“. Į naująją Ruklos pabėgėlių priėmimo centro modulinių namelių stovyklą pradedamos kelti pirmosios migrantų šeimos. Stovyklą sudaro 125 nameliai. Juose galės gyventi 4 arba 6 žmonės.

Vien namelių statybai skiriamos didžiulės lėšos, o jų statybos kainos jau lyginamos su liūdnai pagarsėjusių „auksinių šaukštų“ istorija.

N. B. Vyriausybės valandoje klausėte ir sudėtingą situaciją pasienyje lyginote su 1919 metų situacija Lietuvoje. Ar buvote suprastas VRM ministrės A. Bilotaitės?

S. T. Ko gero, nelabai. Ministrė atsakė valdiškai – rūpinamės, stengiamės.

Akivaizdu, kad pasienyje trūksta pareigūnų, pasieniečių, ir ne iš gero gyvenimo, pvz., Rūdninkuose kuriasi vietos gyventojų savisaugos būriai, kurie patys patruliuoja pasienio kaimuose, stebi veiksmus, fiksuoja pasirodžiusias nematytas mašinas, gaudo pasiklydusius migrantus, kurie, ko gero, jau nekliudomai būtų keliavę į kitas ES valstybes.

Man tai primena 1919 metus, kai lietuviai sodiečiai kaimuose būrėsi ir gynė savo kaimus, nuosavybę prieš miškuose pasklidusius bermontininkus... Tokie savisaugos būriai susiformavo iš Rūdninkų, Baltosios Vokės, Žagarinės ir kt. kaimų gyventojų. Jie pėsčiomis ir važiuoti stebi aplinką, nes migrantai bėga kasdien. Kaip sako savanoriai, kartais jie randa sušalusių migrantų autobusų stotelėse, kartais užėjusius pas vietos gyventojus. Svarbu, kad nekiltų rimtesnių konfliktų, kad būtų elgiamasi civilizuotai ir teisiškai.

N. B. Rugsėjo 10 dieną prasidėjo Rudens sesija, žadanti ne tik anksčiau minėtų problemų sprendimą, bet ir karštą politinį sezoną, kurį lemia ir nauja Seimo frakcija, kurioje 10 buvusių LVŽS frakcijos narių ir kuri deklaruoja atnešianti „konstruktyvaus bendradarbiavimo kultūrą“. Kokius tikslus / darbus išsikėlė, ką prioritetu laiko opozicinė LVŽS frakcija?

S. T. Nenoriu leistis į skirtumų tarp kolegų aiškinimosi peripetijas ar tuo labiau ieškoti kaltinimų vieni kitiems, nes Lietuva ir taip labai supriešinta. Skyrybos yra skaudus procesas – nesvarbu, ar tai vyksta šeimoje, ar versle, ar politikoje. Taip, iš LVŽS frakcijos pasitraukė 10 kolegų. Visi turi savo ambicijų, nuoskaudų dėl per mažo bendravimo, tarimosi ar pan.

Ta proga noriu savo „Aušros“ apygardos rinkėjams pasakyti, kad nepasitraukiau iš LVŽS frakcijos, o dirbsiu toliau su tais, kurie 2016 m. ir 2020 m. buvome Jūsų išrinkti. Esu įsipareigojęs savo vienmandatės „Aušros“ apygardos rinkėjams ir toliau dirbsiu jų ir Šiaulių krašto labui. Lėmė ir faktas, kad niekada nebuvau „politinis turistas“, neklajojau iš vienos partijos į kitą ir deklaravau, kad tai man nėra priimtina.

Rudens sesija bus nelengva, nes valstybę vargina dvi nacionalinio lygmens ekstremalios situacijos, o susipriešinimas visuomenėje yra pasiekęs iki tol neregėtą mastą. Nerimą kelia artėjantis šildymo sezonas. Nors čia nėra LR Seimo sprendimai, bet akivaizdu, kad dėl tų pakeltų elektros bei dujų kainų augs ne tik būtiniausių produktų kainos.

Kaip sako LVŽS lyderis R. Karbauskis, „tokiu metu žmonės iš valdžios tikisi rimties, apmąstytų darbų ir nesiblaškymo smulkmenose ar tuose dalykuose, kurie kelia susipriešinimą. Dėl to, siekdami konflikto visuomenėje nuraminimo, raginame visas politines jėgas ir visus Seimo narius neformuoti tokios Seimo darbotvarkės, kuri būtų apkrauta prieštaringais ir susiskaldymą keliančiais klausimais: narkotikų dekriminalizavimu, homoseksualų partnerystės įteisinimu, lyties keitimu“.

Nėra abejonės, kad vienas svarbiausių Rudens sesijos darbų – 2022 metų biudžeto formavimas ir tvirtinimas. Čia prireiks irgi didelio politikų susitelkimo, nes patvirtintas valstybės biudžetas didele dalimi lems tai, kokie bus artimiausių metų prioritetai ir darbai. Būsime už tai, kad dėl karantino ribojimų uždarytiems ar suvargusiems verslams nebūtų didinamos rinkliavos ar mokesčiai. Mes nepritarsime siūlomam automobilių apmokesdinimo modeliui, kuris yra pristatytas visuomenei, bet pritarsime, kad būtų sutarimas didinti pensijas, keliant NPD dydį bei taip keliant mažiausiai uždirbančių gerbūvį.

„Tikimės, kad Seimui pavyks priimti įstatymą, kompensuojant sunkių nepageidaujamų reakcijų į vakcinas sukeltą žalą. Taip žmonės bus padrąsinti. Kartu raginkime skiepytis vyresnius kaip 80 metų. Jų nesame tinkamai apsaugoję! Šių žmonių nemotyvuoja ir galimybių pasai. Kartu ieškokime priemonių kaip juos pasiekti namuose ir užkalbinti“, – sakoma LVŽS kreipimesi.

N. B. Kokias rinkėjų problemas sprendėte pastaraisiais mėnesiais?

S. T. Kaip visada – daug rinkėjų kreipiasi dėl savivaldybės nesprendžiamų įsisenėjusių problemų. Įsivaizduoju, kaip nelengva gyventojams bendrauti su valdininkais, jei LR Seimo narys atsakymus į paklausimą dėl po renovacijos tvindomų kiemų, rūsių, netvarkomų šaligatvių gauna tik po gero mėnesio. Su padėjėjais padedame spręsti Šiauliuose gyvenančių imigrantų problemas, bendraujame su nevyriausybinėmis organizacijomis, įsitraukiame į prasmingus renginius, vykstančius Šiaulių 785-ojo gimtadienio proga, kartu su miesto gyventojais džiaugiamės atsivėrusiomis naujomis sutvarkytomis erdvėmis Dainų parke, senajame miesto parke atgijusia naująja vasaros estrada. Tokio žmonių antplūdžio Šiauliuose nemačiau gal ketvirtį amžiaus. O svarbiausia, kad aš regiu nerealizuotą Šiaulių potencialą.

Kaip Kultūros komiteto narys, dalyvavau ne viename renginyje regione – įspūdingame Pakruojo gaisrinės atidaryme, renginiuose Pakruojo sinagogoje, renginiuose, kur aktualizuojama valstybės, krašto istorinė atmintis (paminklo Kužių 1919 metų partizanams atidengimas ir pan. renginiai). Noriu pabrėžti, kad dalyvavimas renginiuose man yra rinkėjų įpareigojimas, o ne laisvalaikio praleidimo būdas. Renginių metu ne tik pildau rinkėjų valią, bet ir išklausau jų kasdienes problemas, planuoju susitikimus, kuriuose gimsta konkretūs veiksmai ir sprendimai. Kita vertus, dalyvavimas renginiuose man leidžia pajusti tikrąjį kultūros lauko pulsą, kurio nežinočiau, jeigu dirbčiau tik biure Vilniuje ar Šiauliuose.

N. B. Lietuvoje pamažu ir, deja, atmetant teisinės valstybės principą intensyviau plėtojasi protesto kultūra. Asmeniškai patyrėte minios įtūžį rugpjūčio 10-ą dieną, labiau pažinote kolegas Seimo narius, buvote iš tiesų ekstremalioje situacijoje. Kokias išvadas mums visiems reikia padaryti ir kokius sprendimus nedelsiant priimti, kad vyktų civilizuotas ir legitimus visuomenės ir valdžios dialogas?

S. T. Taip, situacija vasarą buvo ekstremali, keistas jausmas, kai pusei paros prarandi Konstitucijos garantuotą laisvą judėjimą, negali išvažiuoti iš savo darbo vietos Seime, kai matai nepateisinamo įtūžio proveržį. Niekada nepateisinsiu tų, kurie Tautinę vėliavą kaip strėlę meta į olimpiečio krepšininko, Seimo nario S. Jovaišos nugarą, o ją pakėlus taikosi jau į kitą... Kita vertus, galvoju, kad to nebūtų buvę, jei valdančiųjų vadovai, LR Seimo vadovai būtų išdrįsę išeiti pasikalbėti su protesto dalyviais. To pasigedau.

Jei nesikalbėsime su protestuotojais, akcijos tęsis toliau, ypač jei bus ignoruojami žmonės, susirinkę į Šeimų maršą Vingio parke, jeigu juos vadins nesusipratėliais tamsuoliais iš provincijos ir pan. Jie – Lietuvos dalis, galbūt rinkę kitas politines partijas, bet jie atstovauja gal dviem trečdaliams geografinės Lietuvos, taigi turi pilietinę teisę išsakyti savo lūkesčius.

Niekada nepamiršiu pasisakiusių akcijos dalyvių žodžių, kad jie panašų jausmą buvo išgyvenę tik Sąjūdžio laikais ir Baltijos kelyje. Jei negirdėsime tų Lietuvos širdies balsų, nepaveiktų globalistinių idėjų, kalbėsime jau ne apie dvi, o apie 3–4 Lietuvas. O provokatorių, agresyviai nusiteikusių asmenų, siekusių smurto protrūkių, visada buvo ir bus. Tam yra struktūros, kurios turi dirbti savo darbą ir užtikrinti tvarką.

N. B. Viešojoje erdvėje nuosekliai keliate Lietuvos švietimo ir mokslo problemas, siūlote sprendimo būdus. Ką manote apie politinių partijų pasirašytą „Susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030)“, kokie jo pliusai ir minusai? Ar, Jūsų nuomone, mokytojams, dirbantiems ir kontaktiniu, ir nuotoliniu būdu, neturime mokėti už papildomą darbą?

S. T. Gerai pasakėte – „Susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos“, nes ilgai kalbėta, kad tai turi būti „Nacionalinis susitarimas dėl Lietuvos švietimo“. Pritariu tam susitarimui, nes visos pagrindinės politinės jėgos patvirtino ir neatsitraukia nuo minties, kad „švietimas yra kertinis Lietuvos valstybės prioritetas – šalies pažangos ir žmonių gerovės pamatas“. Ar aš galiu tam prieštarauti? Deja, iki Nacionalinio susitarimo dar toli, nes mažai arba visai nesitarta su mokytojų bendruomene, akademine bendruomene, profsąjungomis, Darbo tarybomis, tėvų, mokinių, studentų organizacijomis.

Yra daug tobulintų dalykų, man regis, kad per daug priešinami kaimo ir miesto pedagogai kalbant apie „prieinamo bendrojo ugdymo kokybės standarto“ sukūrimą, tarsi dabar kaimo ir miesto mokiniai ugdomi pagal skirtingas programas. Susitarime per mažai kalbama apie egzaminų tobulinimą, galimybę visiems stoti į universitetus, vadovų atestacijos tobulinimą ir pan. dalykus.

Rengiant Susitarimą, paaiškėjo, kad daug kalbama apie įtraukųjį ugdymą, bet tam nepasirengta, nėra pedagogų, taigi jį pradėti ketinama tik nuo 2023 metų, ir tai iš pradžių tik pilotinėse 5 skirtingo tipo savivaldybėse. Būtina spręsti mokytojų trūkumo problemą. Vien šią vasarą paaiškėjo, kad pavargę nuo nuotolinio mokymo įtampos, kitų problemų apie 1600 Lietuvos mokytojų pasirinko pensininko kelią. Tai kelia daug nerimo, nes, pvz., Šiauliuose šį rugsėjį mokyklose dirba 18,5 proc. 55–59 metų mokytojai, 15 proc. – 60–64 metų mokytojai, o 25–39 metų yra tik 15,9 proc. mokytojų.

N. B. Lietuvoje tęsiasi įvairiapusiškas, ginčus ir aistras keliantis sovietinės praeities apmąstymo procesas, įtraukiantis institucijas, bendruomenes, asmenis ir netgi mūsų kaimynus. Įdomūs istorikų tyrimai (V. Stravinskienės, S. Grybkausko, V. Ivanausko ) vargu ar pasiekia plačiąją visuomenę, ginamos konkretaus kultūros lauko teritorijos, trūksta distancijos ir tarptautinio konteksto. Ką Jūs, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys, manote apie Kultūros paveldo departamento sprendimą panaikinti teisinę apsaugą Petro Cvirkos paminklui Vilniuje? Gal šis nevienareikšmiškai vertinamas sprendimas paskatins diskusijas ir dėl gatvių pavadinimų, kurie primena mums parvežusius karštąją Stalino saulę?

S. T. Pirmiausia klausime tarp kompetentingų tų problemų kėlimo ir vertinimo autorių pasigedau tavo įžvalgų apie Petro Cvirkos „virkavimą“ („Kultūros barai“, 2021, nr. 6. N. Brazauskas, Baik virkauti, Cvirka!, p. 87–90).

Problema rimta. Galvoju, kad tokius reikalus reikėjo spręsti ne šiandien, kai Lietuva ir taip supriešinta, o iškart po 1990-ųjų metų, bet tada sovietinio laikotarpio advokatų, gerbėjų visose institucijose buvo labai daug. Štai estai Taline jau prieš 15 metų „nukėlė“ paminklą tarybiniams kariams „išvaduotojams“ (vadinamąjį Bronzinį kareivį) kartu su ten palaidotais palaikais ir perkėlė juos į sostinės kapines, ir tai kiek kilo triukšmo. Įsivaizduoju, kiek šurmulio geopolitinės situacijos mūsų regione kontekste būtų kilę, jei tai jie būtų darę dabar.

Problemų čia yra daugiabriaunių: ar reikia dalinti, atskirti į dvi dalis autorių, menininką ir jo „visuomeninę“ veiklą – politiką. Ar žiūrėti į tai kaip į nedalomą dalyką? Tikrai nepaneigsi, kad yra puikių P. Cvirkos kūrinių vaikams, romanų, bet jis parvežė Stalino saulę Lietuvon... Ar naikinti iškilių profesionalų skulptorių meno kūrinius, atliktus tikrai talentingai, o gal juos vežti į tų „dviskūrių“ veikėjų tėviškes, o gal į Grūto parką? Tai turi nuspręsti ne vienas miesto meras, bet visa miesto bendruomenė, menininkai, ne tik politikai.

Štai vienas Šiaulių Leninas, sukurtas iškilaus skulptoriaus, iškeliavo už jūrų marių į JAV Ohajo valstiją, kur jį „priglaudė“ amerikietis verslininkas. Neturi būti taip, kaip atsitiko su Lukiškių aikštės projektu-laimėtoju. Komisiją paskelbė nugalėtoją, o visuomenė sukilo ir nesutinka. Būtina rasti konsensusą, kaip pavyko tai padaryti Šiaulių savivaldybei sprendžiant sovietinių karių palaidojimo vietos problemą pačiame centre prie Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros šventoriaus tvoros.

Istorinės atminties formavimo, reprezentavimo ir refleksijos procesas niekada nebus vienakryptis, tačiau valstybė turi turėti savo aiškią poziciją, požiūrį į istorinę atmintį, jaunosios kartos istorinės sąmonės formavimo turinius. Kai valstybė blaškosi, imituoja sprendimus, keičia nutarimus, turime situaciją, kuria pasinaudoja kiti, o šiame socialinių tinklų amžiuje klesti dezinformacija ir pseudoistorinės interpretacijos.

N. B. Galimybių pasas, kaip ir reikėjo tikėtis, tapo visuomenės skaldymo instrumentu. Nesunkiai rasčiau argumentų, kad tai puikus disponavimo valdžios galiomis pavyzdys. Tačiau nesuprantu, kodėl nebuvo galima apsiriboti ES Skaitmeniniu COVID pažymėjimu (integruojant į jį papildomą informaciją, jeigu reikalinga)? Šio dokumento reikia keliaujantiems į užsienio valstybes, o visiems būtų užtekę įrašo Gyventojų registre, paimant duomenis iš e. sveikatos sistemos. Ar Galimybių pasui, Jūsų nuomone, buvo alternatyvų?

S. T. Pritariu tavo žodžiams ir abejonėms. Galimybių pasas (GP) – klausimas, kuris bene labiausiai šiomis dienomis priešina visuomenę. Man tai labiau primena mistiškąjį placebo variantą, kai niekas gerai nežino, kas tai yra, kaip jis gimsta, kam reikalingas. GP iš pradžių gimė kaip savotiškas jaukas, norėjimas pagelbėti verslininkams. Nesuprantu, kuo skiriasi pažyma, kurioje fiksuota, kad tu pasiskiepijęs 2 kartus, kad nesergi, tada tas GP – kažkoks perteklinis dalykas.

Šimtai žmonių klausia, kodėl galioja dvejopi standartai – vienur leidžiama būti be kaukių, kitur – ne, nors ten žmonės malasi ir stumdosi pečiais. Kita vertus, kai skaitai pranešimus, kad per parą mirė 8 žmonės, iš kurių 6 nepasiskiepiję, arba mirė 13 asmenų, iš kurių 11 nepasiskiepiję, akivaizdu, kad Vyriausybė privalo skatinti piliečius atlikti veiksmus, kurie bent sumažintų susirgimo galimybę. Bet dabar tokia situacija, kad trūksta koordinacijos tarp ministerijų ir ypač SAM, kuriai, regis, rūpi labiau vadybos reikalai, negu gyventojų sveikata.

N. B. Lietuvos sportas, kaip rodo rezultatai aukščiausio lygio varžybose, sistemingai ritasi žemyn. Tik neįgalių sportininkų pasiekimai garsina Lietuva, o atletai yra diskriminuojami... Antai Lietuvos Respublikos sporto įstatymo 25 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis, baigęs sportininko karjerą, turi teisę gauti rentą, jeigu jis tapo olimpinių žaidynių 1–3 vietos laimėtoju, o „paralimpinių, kurčiųjų žaidynių, kai yra vykdomos atrankos varžybos ir yra kvotų šalims sistema, 1, 2 vietos laimėtoju arba, kai nėra vykdomos atrankos varžybos arba nėra taikoma kvotų šalims sistema, 1 vietos laimėtoju.“ Taigi paralimpinių žaidynių 3 vietos laimėtojas neturi teisės gauti rentos, o ši nuostata, mano galva, galimai prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Ar ši situacija toleruotina? O gal tai tėra diferencijuotas teisinis reguliavimas, neprieštaraujantis konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui?

S. T. Deja, ritasi sportas žemyn. Ir sparčiai. Vasaros olimpinių žaidynių garbę apgynė senosios gvardijos atstovė Laura Asadauskaitė, iškovojusi vienintelį medalį. Ne ką geriau pasirodė ir mūsų paralimpiečai – tikėjomės daugiau medalių. Bet tai yra siptomiška: sugriovėme Lietuvos olimpinio rengimo centrą, panaikinome Sporto departamentą, tikėdamiesi, kad tiesiogiai turėti sportą kuruojantį viceministrą ŠMSM yra tikslingiau. Ir kas yra? Finansavimas atiduotas federacijoms, medikų sulaukia tik mūsų žvaigždės, o kokiems badmintono atstovams apie juos tik pasvajoti galima. Susidaro įspūdis, kad didysis sportas tampa tik elito reikalu.

Gerai, kai yra entuziastingas paralimpiečių prezidentas Mindaugas Bilius, kuris kelia tavo minimas problemas dėl galimos diskriminacijos. Po jo ultimatyvių pasisakymų pasiekta, kad ŠMSM sporto šakų ir neįgaliųjų sporto organizacijoms paskirstė papildomai 1, 7 mln. eurų jų vykdomoms aukšto meistriškumo sporto programoms finansuoti. Su nekantrumu laukiame, ar taika baigsis nebylus konfliktas tarp Lietuvos olimpinio komiteto (prezidentė Daina Gudzinevičiūtė) ir ŠMSM. Ką tik Seime pristatytos Sporto įstatymo pataisos dėl sporto finansavimo, kuris kardinaliai žada pakeisti finansavimo tvarką, t. y. LTOK finansuos ne lažybų kontoros, o pajamos bus skiriamos tik iš valstybės biudžeto. Pristatymas įvyko, jis yra optimistinis, jei bus laikomasi pažadų.

Mane itin neramina jaunosios kartos abejingumas sportui, nenoras sunkiai treniruotis ir siekti sporto aukštumų. Kai senoji gvardija pasitrauks, mums gali likti tik prisiminimai apie Lietuvos sporto laimėjimus... Čia yra problema, kurią turime matyti, spręsti kartu su visuomene, turime keisti jaunimo vertybines orientacijas, sudaryti visiems lygiavertes sąlygas siekti sportinio meistriškumo, vienodas galimybes turi turėti treneriai regionuose ir didmiesčiuose. Vaikai ir jaunimas turi matyti geriausius pavyzdžius, o treneris, laimėjęs nacionalinį čempionatą, turi vadovauti nacionalinei rinktinei.

N. B. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms ir sau šiuo sudėtingu ir susitelkimo reikalaujančiu metu?

S. T. Visiems linkiu sveikatos ir optimizmo. Lietuvos ekonomika nėra sugriuvusi, tad svarbu išgyventi tą nelengvą metą ir įveikti visas bėdas. Turiu vilties, kad bus atšaukti nelogiški sprendimai dėl Galimybių paso, kad bus apibrėžtos GP teisinės ribos, jo taikymo sritis. Tikiuosi, kad pavyks priimti įstatymą, kompensuojant sunkių nepageidaujamų reakcijų į vakcinas sukeltą žalą.

Dėl vakcinacijos. Mokslas kol kas neišrado nieko geriau kovoje su virusais, tad prisidedu prie raginimo skiepytis, ypač vyresnius kaip 80 metų. Jų nesame tinkamai apsaugoję! Šių žmonių nemotyvuoja ir galimybių pasai. Raginu senjorus vadovautis patikima informacija, suprasti, kad jie reikalingi ne tik šeimai, bet ir Lietuvai.

Tegul būna sveiki Jūsų visų namai, tegul mūsų gyvenimai grįžta į normalias vėžes.

Dėkoju už pokalbį!