POLITIKO ŽODIS (6)

Seimo narys Stasys TUMĖNAS atsako į padėjėjo Nerijaus BRAZAUSKO klausimus.

Nerijus Brazauskas (toliau – N. B.) Vladimiro Putino režimo valdoma totalitarinė Rusijos Federacija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą su suverenia ir demokratijos kelią pasirinkusia Ukraina. Putinas ir jo vienbalsė Kremliaus aplinka ciniškai pažeidė tarptautinę teisę – visų pirma Jungtinių Tautų Chartiją, kurios pagrindu nuo 1945 m. buvo pagrįsta Europos ir pasaulio saugumo architektūra. Kodėl Vakarai taip ilgai pasitikėjo Putinu, kodėl tenkinosi ekonominiais interesais ir kodėl taip vieningai susivienijo taikydami minėtos Chartijos 41 straipsnyje numatytas priemones?

Stasys Tumėnas (toliau – S. T.) Jūs paminėjote tik vieną tarptautinį dokumentą, o jų, saugančių žmogaus prigimtines teises, tautų apsisprendimo teises, yra daugiau – tai ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu; Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurumą, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą; 1948 m. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija; Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir kiti tos saugumo architektūros dėmenys, kurių esmė, regis, panaši, įpareigojanti, siekianti „išgelbėti būsimas kartas nuo karo rykštės, kuris du kartus vienos kartos žmonėms atnešė neapsakomų kančių, ir vėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte...“

Deja, klausimas dėl pasaulio valstybių pasitikėjimo Putinu ir atsakymas į jį aiškesnis toms tautoms, kurios jau yra susidūrusios su Kremliaus agresija, ciniškumu, tarptautinių susitarimų nepaisymu. Argi gali civilizuotos XXI a. valstybės žmonėms kilti klausimas, kad galima pakelti ginklus ne prieš išorinius agresorius, bet prieš savo brolius ir seses slavus? Neseniai pasiklausius Putino „istorijos paskaitą“, susidaro įspūdis, baisus įspūdis, kad Kremliuje dar gyvena žmonės, kurie įtikėję, kad iš naujo galima perbraižyti geopolitinius žemėlapius, revizuoti, rekonstruoti Carinės Rusijos imperijos ribas ar sugrįžti į Sovietiją iki 1990-ųjų metų. Siurrealistiniai reikalai, bet vykstantys, deja, dabar.

Nesu įsitikinęs, kad pasaulis absoliučiai susivienijo. Deja, esti valstybių, kurios saistomos energetinių išteklių, nenorinčios ar (ir) negalinčios atitrūkti nuo dujų ir naftos bambagyslės. Deja, ir Jungtinių Tautų organizacija (JT), kol joje galioja veto teisė, bus tik rezoliucijų, deklaracijų, pabarimų tribūna.

N. B. Kodėl negirdimas Rusijos piliečių balsas, kurį prisimename dar iš Perestroikos, Boriso Jelcino laikų?

S. T. Todėl, kad ta šviesioji Rusijos inteligentija, parėmusi Baltijos šalių laisvės siekius 1989–1990-aisiais metais, senstelėjo 30 metų, jiems jau 70–80 metų, todėl, kad Rusijoje nėra naujojo Boriso Jelcino, kariškių, stojusių demokratijos fronto pusėn, o galintys, bandantys pretenduoti tai daryti, sukišti į kalėjimus arba pasitraukę į Vakarus; pagaliau todėl, kad tie 18–20 metų vaikinukai, Kremliaus kariaunos pasiųsti kovoti prieš brolius ukrainiečius, vaikus, senelius, civilius gyventojus, gimę jau Putino valdymo metais. Akivaizdu, kad vienakryptė didžiarusiškoji propaganda padarė savo darbą, „suzombino“ naująją su malonumu vakarietišką kokakolą geriančią Rusijos kartą, bet, deja, mąstančią pagal Kremliaus kišamus stereotipus.

N. B. Kovo 10 d. prasidėjo nauja Pavasario sesija, kuri, akivaizdu, bus neeilinė, nes vyksta Rusijos karo prieš Ukrainą, galimo NATO karinio konflikto su Rusija, karinės grėsmės Baltijos valstybėms fone. Kitaip sakant, situacija yra labai rimta, verčianti atgrasymo strategiją keisti gynybos strategija. Lietuva rengiasi peržiūrėti biudžetą, skirti papildomų milijonų eurų priimančiosios šalies paramai. Mes nuolat verkėme, kad mums reikia daugiau NATO karių, tačiau nepadarėme namų darbų – nėra kur priimti karių ir nėra reikalingos karinės infrastruktūros. Kodėl?

S. T. Jau pirmąją Pavasario sesijos dieną krašto gynybai skyrėme papildomai iš rezervo fondo 200 milijonų eurų. Nėra taip, kad mūsų kariuomenė yra atsilikusi, neparengta. Taip buvo iki įstojimo į NATO, kai mūsų kareiviukai kariuomenėje avėjo sportbačiais, ir tai nedaro garbės tuometinėms valdžioje buvusioms partijoms. Reikalai pasikeitė, o šiandien niekas iš LR Seime išrinktų partijų, frakcijų neabejoja, kad būtina toliau stiprinti krašto apsaugą, skirti tam didesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį.

Priminsiu, kad praeitoje kadencijoje, valdant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, pirmą kartą buvo įvykdytas NATO reikalavimas krašto apsaugai skirti 2 proc. nuo BVP. Įvyko tai, ko partijos anksčiau nesiryžo daryti, kritikavo tokius bandymus. Dabar valdantieji siūlo finansavimą krašto apsaugai didinti iki 2,5 proc., o Prezidentas – iki 3 proc. BVP. LVŽS tam pasiryžusi pritarti. Kita vertus, tai, kokiu procentu mes padidinsime krašto apsaugos finansavimą, savaime nereiškia, kad krašto apsauga ateityje gaus proporcingai daugiau pinigų, viską lems tai, koks bus Lietuvos BVP konkrečiais metais. LRS nariai jaučia atsakomybę, mato priešiškų kaimynų užmojus, agresyvius kėslus ir visada pasirengę peržiūrėti biudžetą, kuris padėtų užtikrinti krašto saugumą.

N. B. Kokius darbus, tikslus Pavasario sesijoje yra numačiusi LVŽS frakcija? Kokių teisėkūros iniciatyvų šiuo metu labiausiai reikia Lietuvos valstybei ir visuomenei?

S. T. Tų iniciatyvų, siūlymų yra visose valstybės gyvenimo srityse, juos aptariame LVŽS frakcijoje bei šešėliniame kabinete, kuris, pvz., patvirtino LVŽS socialinės politikos strategiją, o kad ji būtų įgyvendinta, LVŽS atnaujins ir kitų sričių strategijas, atsižvelgdama ir įvertinusi šių dienų aktualijas. LVŽS Seimo nariai teiks įstatymų projektus ir kitus teisės aktus, kuriuose ypatingas dėmesys išlieka šeimai ir jos poreikiams užtikrinti. Tarp naujų siūlymų – 13-oji pensija ir kitas požiūris į verslo galimybes padėti jauniems žmonėms, steigiant stipendijas ir diegiant kitas priemones:

skatinti atstovavimą šeimoms vietos ir nacionaliniu lygmenimis, stiprinti šeimos tarybų ir šeimoms atstovaujančių organizacijų vaidmenį; remti nevyriausybines organizacijas, plėsti paslaugų šeimai prieinamumą regionuose; siekti, kad valstybė užtikrintų reikiamą pagalbą šeimoms, išlaikant šeimos stabilumą, kad būtų prieinama psichologinė ir kita pagalba konfliktus patiriančioms šeimoms, bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžių mokymosi galimybės ir kita tolygiai visoje šalyje teikiama pagalba.

Ir toliau sieksime didinti vaiko pinigus sparčiau, nei numato išmokų indeksavimo įstatymas; tęsime paramą, skirtą pirmajam būstui regionuose įsigyti, plėsime šios programos galimybes; sieksime plėsti nemokamo mokinių maitinimo mokyklose apimtis, kad visi priešmokyklinės ir pradinės ugdymo programos mokiniai gautų nemokamą maitinimą.

Pavasario sesijoje siūlysime projektų, kurie mažintų pajamų nelygybę ir didintų minimalias pajamas: siekti, kad mažiausių socialinės paramos sistemos išmokų dydis siektų valstybės nustatytą minimalaus vartojimo poreikio dydį (MVPD). Esant sudėtingoms situacijoms, tokioms kaip šiuo metu kovojant su COVID-19 ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis, padėti ypač sudėtingoje finansinėje situacijoje esančioms šeimoms, ieškoti vienkartinių ir tęstinių priemonių, kurios skatintų tokių šeimų pajamų didinimą.

Mūsų šešėlinis Vyriausybės kabinetas rekomendavo teikti ir kitas pataisas, kurios:

didintų darbo rinkos patrauklumą (didinti kokybiškų, lanksčių vaiko priežiūros ir ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą);

efektyvintų jaunimo politiką (kartu su verslu stiprinti regioninius profesinio rengimo centrus, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, įgyvendinti jaunimo verslumo ugdymo ir įdarbinimo programas, užtikrinti jaunimui skirtų programų tęstinumą);

leistų rūpintis pažeidžiamomis visuomenės grupėmis;

užtikrintų Lietuvos senjorų ir senjorių gerovę (sieks įvesti tryliktąją (vienkartinę) pensiją; tęsti 2008–2009 m. krizės metu sumažintų pensijų ir kitų išmokų kompensavimą.

Sieksime gerinti socialinių darbuotojų darbo sąlygas ir vystyti socialines paslaugas (skirtingo pavaldumo socialinių darbuotojų atlyginimų suvienodinimo, toliau gerinti socialinių darbuotojų darbo saugos sąlygas, daugiau dėmesio skirti socialiniams darbuotojams, dirbantiems sveikatos priežiūros įstaigose ir sveikatos priežiūros darbuotojams, dirbantiems globos namuose, šiems darbuotojams užtikrinant socialines garantijas).

Aktuali problema, priešinanti visuomenę, – šeimos politika, šeimos samprata, taigi ir šioje sesijoje dėsime pastangas rūpintis tradicinės šeimos sampratos puoselėjimu.

Jeigu mūsų siūlomi sprendimai, siūlymai bus priimti Seime, žmonės valstybėje jaustųsi socialiai saugesni.

N. B. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. KT17-S17/2022 nusprendė „nutraukti pradėtą teiseną byloje Nr. 21/2021 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo [....]“. Kaip Jūs, politikas, vertinate šį galutinį ir neskundžiamą Konstitucinio Teismo sprendimą?

S. T. Nueita paprasčiausiu keliu, nes ištyrus šį klausimą, žinant KT poziciją, būtų nebereikėję prie šio klausimo grįžti, jeigu istorija ateityje pasikartotų. Dabar lieka daug neatsakytų klausimų ir taip susipriešinusiai visuomenei dėl Galimybių paso konstitucingumo (galimybė LRKT ateityje tirti Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai, jeigu su tokiu prašymu į LRKT kreipsis kuris nors bendrosios kompetencijos teismas) net ir sutinkant su argumentu, kad Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimu teisinis reguliavimas yra panaikintas, t. y. pašalintas iš teisės sistemos, ir nebegali būti taikomas.

N. B. Kokias rinkėjų / valstybės problemas sprendėte pastaraisiais mėnesiais? Kas trukdo greičiau identifikuoti ir išspręsti rinkėjų problemas?

S. T. Problemos, dėl kurių kreipiasi gyventojai, kartojasi. Vienos jų – lokalios (dėl renovacijos problemų, dėl daugiabučių administravimo, gatvių valymo, pavasarį – medžių (ne)kirtimo ir pan. Yra ir spręstinų valstybės lygmeniu problemų, pvz., stringantis, užsitęsęs svarstymas Seime dėl mero rinkimų tvarkos. Smagu, kai žmonėms gali padėti – atsakingos institucijos po mano kreipimosi pradėjo spręsti lėtinio nuovargio sindromo / mialginio encefalomielito / povirusinio nuovargio sindromo pripažinimo medicininiu kriterijumi, kuriuo remiantis nustatomas asmens bazinis darbingumas, problemą.

N. B. Viešojoje erdvėje ne kartą išsakėte kritiką „Tūkstantmečio mokyklų“ projektui, pastebėdamas, kad „didžiausią nerimą kelia programos įgyvendinimo pasekmės“. Iš kur kyla tas nerimas ir kodėl Jūsų neįtikina Švietimo mokslo ir sporto ministerijos pozicija, kad „TŪM programos siekis – atnaujinti ir sustiprinti mokyklas, o ne jas reorganizuoti ar uždaryti.“ Kas ir ko čia nesupranta?

S. T. Dauguma viską puikiai supranta, pvz., tai, kad skirti 210 milijonų europinių eurų TŪM programai yra gėris, nes kiekviena investicija į švietimą yra lauktina ir reikalinga kaip oras. Visi, išnagrinėję ar bent nuosekliau susipažinę su programa, jos numatomu įgyvendinimu, atranka, supranta ir tai, kad didiesiems miestams, pvz., Šiauliams, viskas gerai, miestas tik pasirinks, teiks paraiškas, kurios mokyklos dalyvaus programoje, bet su grėsmėmis susidurs mažesnės regionų mokyklos, nes pagal mokyklų tinklo pertvarkos taisykles, arba kitaip sakant, optimizavimo taisykles, rajonuose liks tik po vieną, geriausiu atveju po dvi gimnazijas.

Kai tuos 210 milijonų padalini iš 60 savivaldybių, kai didelę dalį lėšų numatoma skirti naujų mokyklų statyboms, projekto administravimui (mįslingiems „Tūkstantmečio mokyklų akademijos“ ekspertams), tai abejonių įžvelgi daugiau. Kam ŠMSM steigti naują „cerberių fabrikėlį“, jei per 200 kvalifikuotų specialistų dirba Nacionalinėje švietimo agentūroje (NŠA)? Juk jos struktūroje net penki departamentai su gausybe intelektinio, mokslinio, vadybinio potencialo: Stebėsenos ir vertinimo (38 darbuotojai), Švietimo pagalbos (33), Ugdymo turinio (40), Infrastruktūros plėtros (29), Bendrųjų reikalų (41). Dar 30 darbuotojų administruoja Agentūros veiklą. Natūraliai kyla klausimas, ar žino apie tuos skaičius, darbuotojų gausybę Premjerė Ingrida Šimonytė, Finansų ministerija, valdančiosios koalicijos partneriai?

N. B. Kaip vertinate Lietuvos apskritai ir Šiaulių konkrečiai teikiamą pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos? Kokių problemų kyla ir kokių neišnaudotų galimybių dar esama?

S. T. Stebina ir džiugina bendras visuomenės susitelkimas, vienybė. Jei COVID-19 reikalai visuomenę suskaldė, supriešino, Ukrainos įvykiai sutelkė. Kita vertus, viskas netikėta, nelaukta, tad ir paramą kovojančiai Ukrainai pagerinti rezervų yra į valias. Svarbu, kad visos savivaldybės vienodai traktuotų ir išnaudotų galimybes suteikti ne tik moralinę paramą deklaracijomis, pareiškimais, bet ir padėtų finansiškai.

Štai LR Vyriausybė iš rezervo fondo paskyrė ženklią paramą Ukrainai, tai padarė Vilniaus savivaldybė, mūsų Šiaulių rajono savivaldybė, skyrusi 50 000 eurų, o Šiaulių miesto administracija duoda žinią, kad teisės aktai nenumato tokios galimybės. Tai negerai. Dėl to kreipiausi į Premjerę I. Šimonytę, kuri pažadėjo šią situaciją išsiaiškinti ir patarti visoms savivaldybėms vienodai traktuoti įstatymus ir galimybes. Tai padaryti būtina, nes dabar didžiulis krūvis tenka nevyriausybinėms organizacijoms, pvz., Šiauliuose „Karpatų“ asociacijai, ŠNVOK, Šiaulių gyventojams. Būtina greičiau persiorientuoti ir Migracijos skyriams, kuriems padidėjęs darbo krūvis padedant pabėgėliams, kurių vis gausės. Situaciją žymiai pagerina įsteigtas Karo pabėgėlių iš Ukrainos registracijos centras Šiauliuose. Dabar svarbiausia tinkamai panaudoti žmogiškuosius išteklius ir teikti tą pagalbą, kurios iš tiesų reikia karo pragarą išgyvenusiems Ukrainos piliečiams.

N. B. „Išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, 2022 metų sausio mėnesį valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai pajamų gavo 43,7 proc. (379,4 mln. eurų) daugiau nei 2021 metais tuo pačiu laikotarpiu, kuomet buvo karantinas. [...] Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) buvo 257,3 mln. eurų. Tai 58,3 mln. eurų (29,3 proc.) daugiau nei 2021 metų sausio mėnesį, didžiąja dalimi dėl darbo užmokesčio fondo augimo, nulemto gerėjančios situacijos darbo rinkoje ir spartaus darbo užmokesčio augimo.“ Kaip manote, ar šis valstybės biudžeto ir savivaldybių pajamų biudžetų didėjimas tęsis ir toliau, o jeigu taip, ką jis duos konkrečiai Šiaulių miesto savivaldybei?

S. T. Pasakėte teisingus skaičius ir tendencijas, bet viena buvo IKI KARO UKRAINOJE, kita – KARO UKRAINOJE METU. Tad spėlioti šiandien, kaip paveiks mūsų ekonomiką apsivertusi geopolitinė situacija, kai trūkinėja tarptautinės sutartys, būtų spėliojimas iš kavos tirščių. Be to, pagrįstai ir principingai pykstamės ne tik su Rusija, Baltarusija, bet ir su Kinija. Tad daug kas paaiškės per artimiausius 2–3 mėnesius.

N. B. Šiaulių miesto savivaldybė nuo 2022 m. vasario 22 dienos iki 2022 metų kovo 28 d. vykdo 2022 metų nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo konkursą, numatydama prioritetus, tarp kurių šiemet yra: „1. Paslaugų vaikui ir šeimai plėtra; 2. Vaikų (paauglių) užimtumas, jų nusikalstamumo prevencija; 3. Pozityvių užimtumo, laisvalaikio, pilietinių iniciatyvų plėtra; 4. Nevyriausybinių organizacijų veiklos plėtra didinant miesto gyventojų įsitraukimą į savanorišką veiklą.“ Neabejoju, kad po konkurso rezultatų paskelbimo į Jus, Seimo narį, kaip ir kasmet, kreipsis Šiaulių miesto nevyriausybinių organizacijų atstovų, nepatenkintų konkurso rezultatais. Kur čia slypėtų amžinoji problema?

S. T. Būsiu atviras – pabodo tos įsisenėjusios, tapusios chroniškomis trintys tarp nevyriausybininkų ir miesto savivaldybės. Abi pusės labai principingos, bet nevyriausybininkai yra mūsų pilietinės visuomenės kraujotaka, tad su jais savivaldybės turėtų bendrauti lanksčiau, ne tik raidiškai. Juk akivaizdu, kad savivaldybė aiškiai ir detaliai išdėsto konkurso sąlygas, terminus, pateikia dokumentų formas etc., bet finansavimas dažniausiai ateina tik per projektus, kurie labai įvairūs, kartais sunkiai palyginami. Tikiuosi, kad savivaldybė įsitikino, ką reiškia visuomeninės organizacijos šių dienų kontekste ir abi pusės pagaliau ras sutarimą.

N. B. Statistikos departamentas 2021 m. atliko visuotinį gyventojų ir būstų surašymą, kuris pirmą kartą buvo atliktas administracinių šaltinių pagrindu. Rezultatai labai iškalbingi: „2021 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 2 810 761 nuolatinis gyventojas, 1 505 796 moterys ir 1 304 965 vyrai. Per dešimtmetį nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 232,6 tūkst., arba 7,6 proc. Netekome tiek gyventojų, kiek gyvena Klaipėdoje ir Panevėžyje kartu sudėjus. Teritorinis gyventojų pasiskirstymas šalyje keičiasi – daugėja gyvenančiųjų miestuose, gyventojai keliasi gyventi į rajonus, keičiasi gyventojų tankumas.“ Ką rodo tokie skaičiai ir kokių veiksmų skubiai turi imtis valstybė, kad Lietuvoje neliktų tik trys miestai?

S. T. Skaičiai nedžiuginantys. Optimistiškai buvo nuteikę sugrįžtančių į Lietuvą skaičiai 2019–2020 metais, kai sugrįžo daugiau negu išvyko. Prie to prisidėjo, mano subjektyvia nuomone, ir 2019 m. paskelbimas Pasaulio lietuvių metais, sutelkęs lietuvius išeivijoje, skatinęs tautinį pasididžiavimą Lietuva, siekį į ją grįžti; daug lėmė BREXIT, vėliau pandemija. Na o gyventojų skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo tarptautinė migracija ir natūrali gyventojų kaita. Vis dėlto daugiau gyventojų praradome dėl emigracijos. Per dešimtmetį iš šalies išvyko 118,9 tūkst. daugiau nei atvyko. Gimė 113,7 tūkst. mažiau nei mirė.

Skelbiama, kad sumažėjo ir imigrantų srautas: 2021 m. į Lietuvą imigravo 35,9 tūkst. žmonių – 7,2 tūkst. (16,7 proc.) mažiau nei 2020 m. Pusė atvykusiųjų – Lietuvos Respublikos piliečiai, iš užsieniečių į Lietuvą daugiausia atvyko Baltarusijos (44,8 proc.) ir Ukrainos (27,1 proc.) piliečių.

Akivaizdu, kad Lietuvos „tirpimas“ skaudžiausiai atsiliepia regionams – retai apgyvendinta jau pusė valstybės teritorijos (retai apgyvendintomis teritorijomis laikomos tos, kuriose gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus kvadratiniame kilometre).

Mūsų politikai priima bendrus susitarimus dėl krašto apsaugos, dėl švietimo, bet pats metas bandyti susitarti dėl Lietuvos demografinės politikos, dėl vieningos programos, kad mūsų valstybė netaptų tik trijų miestų valstybe, o likusi dalis nebūtų demografinė dykra.

N. B. Lietuvos senjorai ir senjorės, lyginant su ES senjorais, vis dar gauna tik apie 30,7 proc. darbo užmokesčio siekiančias pensijas, todėl siūloma šią neteisybę Lietuvos senjorų atžvilgiu taisyti valstybei mokant taip vadinamą „13-ąją pensiją“, kurios dydis priklausytų nuo darbo stažo. Minimali 13-oji pensija būtų apie 215 eurų. Kaip vertinate tokią iniciatyvą?

S. T. Pritariu tokiai iniciatyvai, tam pritaria ir konkrečius siūlymus teikia Prezidentas Gitanas Nausėda, nes tai rodo Valstybės rūpestį mūsų senjorais ir senjorėmis, kuriems tikrai nėra lengva išgyventi, ypač brangstant prekėms, maistui, šildymui. Pagaliau, kaip informuoja „Sodra“, apie 200 tūkstančių gavėjų sulaukė vienišo asmens išmokos. Ją gaus visi Lietuvoje gyvenantys vieniši žmonės sulaukę senatvės pensijos amžiaus ir neįgalieji, negaunantys našlių pensijos.

N. B. Ko palinkėtumėte Ukrainos ir Lietuvos žmonėms „Slavų pavasario“ proga?

S. T. Nedaugžodžiausiu, žmonėms reikia taikos, santarvės, žmonėms reikia, kad kaimynas nežudytų kaimyno, kad karas neišskirtų amžiams šeimų, kad tautos sutartų. Ukrainos tautai linkiu tvirtybės, kovos dvasios, patriotizmo, o Lietuvai – solidarumo ir tvaraus darbo Valstybei. Nesinorėtų, kad šis pavasaris į žmonijos istoriją įeitų kaip „kruvinasis slavų pavasaris“. Geriau, kad išauštų „Tautų pavasaris“, primenantis XIX a. vidurį, kai Europoje vyko nacionalinių judėjimų atgimimas, toks laukiamas ir šiandien Rusijoje, Baltarusijoje. To siekime visi kartu.

Dėkoju už pokalbį!