POLITIKO ŽODIS (8): AR PILIEČIAI PRIVALO MYLĖTI VALDŽIĄ?

Seimo narys Stasys TUMĖNAS atsako į padėjėjo Nerijaus BRAZAUSKO klausimus.

N. B. Kokius Rudens sesijos prioritetus išskirtumėte ir kokių sprendimų, Jūsų manymu, jau dabar reikia Lietuvos valstybei ir jos žmonėms?

S. T. Žmonėms reikia augančių pensijų, atlyginimų, sveikatos priemonių prieinamumo, kokybiškų gydymo paslaugų, švietimo ir kultūros pasiekiamumo. Deja, arogantiškoji valdančioji koalicija, vis labiau siekianti valdžios galias perkelti iš LR Seimo, Prezidentūros į LR Vyriausybę, ministerijas, labiau koncentruojasi ties, mano nuomone, ne šiandienai svarbiausiais klausimais – jiems labiau rūpi principiniai priešrinkimiai siekiai – kaip dekriminalizuoti narkotikų vartojimą, kaip įteisinti vienos lyties asmenų, sudariusių civilinę santuoką, statusą, kaip pakoreguoti Religinių bendruomenių įstatymą, kad lengviau įteisintume naujas religijas, kaip sugrąžinti į LR Seimo patalpose veikiančias kavines alkoholį ir dar daugybė abejotinų klausimų.

Ar to reikia Lietuvai? Įsitikinęs – ne. Įvykiai pasaulyje, liepsnojanti sprogimuose, bombardavimuose, žudoma, naikinama Ukrainos tauta liudija ir kalba ką kita.

N. B. Norėčiau būti neteisus, bet galvoju, kad geopolitinė, ekonominė, energetinė, finansinė, švietimo krizės skaudžiausių, netgi lemiamų, pasekmių turės Lietuvos regionams. Ar negalvojate, kad išmušė valanda, kai valstybės politikos epicentre privalo atsirasti miestai, miesteliai ir kaimai, kurie yra anapus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos? Kitu atveju mes galime turėti problemų su Lietuvos teritorijos vientisumu ir konstitucine santvarka.

S. T. Absoliučiai sutinku. Daug sprendimų, kylančių iš ministerijų, pradedant ŠMSM brukama Tūkstantmečio mokyklų koncepcija, baigiant regionų įstaigų optimizavimu (iš tikrųjų – naikinimu regionuose) veda į tai. Turiu omenyje ir ligoninių pertvarkas (išdraskymus), ir Ligonių kasas, ir Sodrų skyrių, Valstybinės mokesčių inspekcijos pertvarkas. Visa tai veda į Lietuvos susiaurinimą, pasakyčiau, išvietinimą.

N. B. Seimo opozicija, kuriai priklausote ir Jūs, LVŽS frakcijos narys, ir toliau atskirai žaidžia politinius žaidimėlius. Lozungų, spaudos konferencijų, interpeliacijų daug, bet Lietuvos žmogui ir valstybei nuo to ne geriau. Man atrodo, kad opozicinės partijos / frakcijos daugiau rengiasi būsimiems rinkimams.

S. T. Gerai pasakyta – „žaidimėliai“. Seimo opozicija nėra vienas kumštis, kartais žaidžia pokiliminius žaidimus, pvz., kai valdančiųjų pakalbinti į ausį, tiesiog nedalyvauja balsavime, neateina tuo metu į posėdį (kas galėtų paneigti, kad už tai kas nors nepažadėta?). Nėra abejonės, kad rinkimų taikikliuose taikoma į Savivaldybių tarybų ir merų rinkimus 2023 m. pavasarį. Tai bus startas, pasirengimas kitiems rinkimams – Europos Parlamento, Prezidento, 2024 metų Seimo rinkimams. Artėjantys savivaldos rinkimai ir parodys, ar Lietuvos politinėje padangėje pasirodžiusios naujos partijos jau užsiaugino sparnus ir rinkėjų pasitikėjimą. O dabar valdantieji sėkmingai naudojasi opozicijos silpnumu ir kaupia politinį kapitalą.

N. B. Kokią žinią Lietuvos visuomenei ir lietuvių diasporai pasiuntė Seimo ir PLB komisijos sesija, kurios veikloje aktyviai dalyvavote? Ar Jums neatrodo, kad takoskyra tarp Pasaulio lietuvių bendruomenės ir vadinamojo Lietuvos elito tik didėja?

S. T. Kaip čia pasakius... Dvejopas įspūdis, o realybė tokia, kad, regis, LR Vyriausybė bando vykdyti įsipareigojimus išeivijai, bet, priešingai negu praėjusioje kadencijai, kai LVŽS pastangomis pagaliau buvo sumažėjusi emigracija (daugiau grįždavo, negu išvykdavo), dabar katastrofiškai ji vėl auga. Ir čia rezoliucijos nelabai padės.

Neseniai visą savaitę LR Seime dalyvavau LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdžiuose, kurių metu svarstyti tikrai šiandien diasporai aktualūs klausimai, ypač daug dėmesio skirta lituanistiniam švietimui išeivijoje ir atvirkščiai, pvz., priimta rezoliucija „Dėl grįžusių į Lietuvą gyventi vaikų ugdymo“. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos prašome organizuoti ir finansuoti reguliarius mokytojų, dirbančių su grįžusiais į Lietuvą gyventi vaikais, keitimosi darbo patirtimi seminarus; organizuoti nuolatinį mokytojų, dirbančių su tokiais vaikais, rengimą ir skirti tam daugiau lėšų. Taip pat prašoma visose savivaldybėse plėsti mokyklų, organizuojančių išlyginamąsias klases tinklą.

Rezoliucija „Dėl tautinės tapatybės išsaugojimo ir etninės kultūros puoselėjimo“, siekiant išsaugoti tapatybę, apeliuojame į ŠMSM, kad būtų įvestas etninės kultūros mokymas kaip bendrojo ugdymo mokyklų programų atskiras privalomasis dalykas pradedant pradiniu ugdymu.

N. B. Tai čia mokiniams skirti aktualūs dalykai, o kokia pagalba žadama grįžtantiems dirbantiems žmonėms?

S. T. Priėmėme rezoliuciją „Dėl grįžtamosios migracijos ir priemonių grįžimui skatinti“. LR Seimui ir Vyriausybei siūlome palengvinti grįžtančių į Lietuvą tautiečių integraciją ir įsidarbinimą, skatinti darbdavius įdarbinti, priimti į stažuočių programas, dar gyvenančius užsienyje planuojančius grįžti diasporos atstovus, taip pat raginame išspręsti nuotolinio darbo klausimus, kai dirbama Lietuvai gyvenant užsienyje, arba dirbama užsieniui gyvenant Lietuvoje. Visi šie dalykai bus naudingi ne tik grįžtantiesiems, bet ir gyvenantiems čia, Lietuvoje. Apskritai mūsų priimamos rezoliucijos kartu siunčia ir aiškų signalą apie problemą (-as), kurių dažnai mes nenorime matyti ir spręsti gimtinėje.

N. B. Kas naujo sprendžiant referendumo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimus? Ar bus elektroninis balsavimas išeivijos atstovams, ko jie jau senokai siekia?

S. T. Pradėsiu nuo elektroninio balsavimo perspektyvų. Jos blogėja, o stebint geopolitinę pasaulio situaciją, jau akivaizdu, kad elektroninio balsavimo nebus, nes tai nesaugu. Juk net didžiosios pasaulio valstybės priekaištauja, kad daromas poveikis rinkimų rezultatams, jie koreguojami ir pan. Vyksta ne tik fizinis, bet ir kibernetinis karas, kuris ne mažiau pavojingas.

Dėl referendumo. Akcentuoju, kad kalbame ne apskritai apie Lietuvos pilietybės dalijimą į kairę ir į dešinę, o apie jos IŠSAUGOJIMĄ. LRS ir PLB komisijoje net priėmėme rezoliuciją „Dėl numatomo referendumo dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo“, LR Seimui ir Vyriausybei pateikėme siūlymus dėl 2024-ųjų referendumo organizavimo, kaip jį organizuoti, kad, pvz., Australijoje, Pietų Amerikoje, o ir, pvz., Italijoje, kur labai blogai (kaip ir Lietuvoje) dirba paštas, biuleteniai laiku pasiektų balsuojančiuosius. Taip pat kreipėmės į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir prašėme nustatyti tikslų rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, ypač esančių už Lietuvos Respublikos ribų, skaičių. Norėtųsi, kad kituose referendumuose, rinkimuose dalyvautų ne 50–60 tūkstančių išeivijos lietuvių, bet 150–200 tūkstančių. Tada ir rezultatai bus kiti.

N. B. Seime, deja, ne visuomenėje daug diskutuojama dėl Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projekto. Pateikėte konkrečių pasiūlymų, dalyvavote diskusijose, matote probleminių dalykų. Tačiau jau dabar aišku, kad mes einame draudimo, o ne švietimo, norminimo, o ne sąmoningumo kėlimo, baimės, o ne pasitikėjimo keliu. Kodėl?

S. T. Iš tikrųjų, tas minimas įstatymas, kuris susilaukė daugybės prieštaringų vertinimų ir pastabų iš įvairiausių institucijų, įvardytas politkorektiškai, o visuomenėje jis vadinamas tiesmukiškiau ir aiškiau – „Dekomunizacijos įstatymu“. Yra pokomunistinių valstybių, kuriose tos problemos buvo išspręstos jau prieš tris dešimtis metų.

Deja, ne Lietuvoje, nes, jei tai būtų buvę padaryta po 1990-ųjų metų, daug tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narių, net vadovų, anksčiau buvusių uolių komunistų, būtų buvę išeliminuoti iš politinio Lietuvos gyvenimo. Buvo laukta, kad jų liktų kuo mažiau. Deja, daug kas liko istorijai, kurią turės parašyti ateities kartos. Štai kodėl ir vyksta tas stumdymasis.

Ir mano politinė komanda pateikė pasiūlymų, kuriais tikslinamos sąvokos, kas yra autoritarinis, totalitarinis režimas, kas yra tokių ideologijų propagavimas ir pan. Daugeliui mūsų siūlymų buvo pritarta LRS Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Lauksime priėmimo stadijos Seimo salėje.

N. B. Ar Lietuva mokosi Ukrainos pilietinio pasipriešinimo pamokas ir kodėl valstybė negalėtų visose savivaldybėse skubiai rengti ir finansuoti pilietinio (neginkluoto) pasipriešinimo kursus? Juk be žmonių sąmoningo įsitraukimo ir savalaikio pasirengimo „Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija“ tėra dokumentas.

S. T. Labai platus, diskusinis klausimas. Apie tai daug diskutavome ir Seimo plenariniuose posėdžiuose, ir komitetuose, komisijose. Štai rugsėjo 29 d. jau minėta komisija, kurioje dirbu, priėmė rezoliuciją „Dėl patriotiškumo ugdymo ir pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui“, kuria atkreipėme dėmesį į šiandieninę geopolitinę situaciją Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje ir grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Kalbėjome apie tai, kad piliečiai turi būti rengiami pilietiniam pasipriešinimui ir taikos metu, kaip priešintis hibridinėms atakoms ir kovoti su dezinformacija, didinti diasporos atsparumą, suteikiant jai pilietinio pasipriešinimo žinių ir praktinių įgūdžių; įtraukti Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovus į numatomą kurti Pilietinio pasipriešinimo tarybą; į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovų užsienyje pareigas įtraukti darbą su lietuvių bendruomenėmis aiškinant bei pateikiant svarbiausią informaciją apie minėtos strategijos įgyvendinimo veiksmus ir organizuojant diskusijas apie pilietinį pasipriešinimą, lietuvių bendruomenių vaidmenį jame, esamą situaciją Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse. Taigi darbai vyksta, o rezultatai bus ateityje.

N. B. Man susidaro įspūdis, kad šiuo metu Lietuvoje emociškai vyksta akcija „TAUPOM“, nesuvokiant, kad racionalieji lietuviai jau ir iki šiol taupė. „Seimo kanceliarija per metus tikisi 10−15 proc. sumažinti išlaidas elektros energijai, 5−10 proc. išlaidas šilumos energijai.“ Kaip Jūs vertinate taupymo iniciatyvas ir ar jos neduos neigiamo rezultato, kai reikės gydyti žmones, renovuoti pastatus, mažinti emigraciją?

S. T. Tokios taupymo akcijos atlieka labiau edukacinį vaidmenį. Štai šypseną sukėlė užrašas prie Seimo rūmuose esančių liftų, kad vienas iš jų bus metus išjungtas. O man neseniai paskambino iš Šiaulių miesto savivaldybės ir klausė, ar (ne)sutiksime, kad mūsų biure Šiauliuose, kur priimame savo rinkėjus, būtų sumažinta patalpų šildymo temperatūra, ar (ne)galėtume dirbti per savaitę tik tris dienas. Nežinau, ar tai išspręs problemas, nežinau, ar rinkėjai to netraktuos kaip nenoro dirbti, susitikinėti su gyventojais. Kita vertus, lašas po lašo sutaupo milijonus...

N. B. Šiuo metu Seime vyksta gana karšti svarstymai dėl 2023-ųjų metų biudžeto. Vienmandatininkams priekaištaujama, kad jie siūlo biudžeto papildymus, kurie naudingi vienmandatininko apygardai, miestui, rajonui. Kaip vertinate tokius priekaištus? Ko kitų metų biudžete pasigendate ir ką siūlote?

S. T. Taip, šiuo metu formuojamas kitų metų biudžetas. Regis, vėl podukros vietoje norima dažnai palikti regionus. Man kartais atrodo, kad tie kritikai, metantys strėles į vienmandatininkų daržą, tiesiog pavydi, kad jie yra „sąrašiniai“, nėra tiesiogiai įsipareigoję savo rinkėjams... Kas, jei ne vienmadatininkas, išrinktas Šiauliuose ar Pakruojyje, žino geriau vietos poreikius, problemas, lūkesčius?

Štai ir kol kas ignoruojamas klausimas dėl geležinkelio vėžės įrengimo į Zoknių oro uostą finansavimo. Net 3–4 ministerijos tam pritarusios jau nuo 2016-ųjų metų. Neduodama. Ir kaip čia nepri(si)minsi istorijos, kai į Šiaulius atvyko NATO logistikos pulkininkai tartis dėl kariuomenės pajėgų transportavimo (išvedimo) iš Afganistano per didžiausią Baltijos šalyse Šiaulių oro uostą. Deja, minties teko atsisakyti, nes ekspertai rado... išardytą vėžę. Milijonai, kurie būtų atkeliavę į Šiaulius, nuplaukė į Rygą ar kitus oro uostus. Taigi biednas moka du kartus. Ta gauta už paslaugas suma būtų per metus atsipirkusi.

Dabar panaši situacija ir ginčai dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje. Ne Lietuva, o Vokietija nusprendė, kad jų brigada ne nuolat įsikurs, o reikalui esant, į Lietuvą atvyks per 10 dienų. Kodėl? Todėl, kad Lietuva nepasirūpino infrastruktūra: kareivinėmis, poligonais, treniruočių centru ir pan. Vokiečių kariuomenės vadai nenori, kad jų kariai gyventų palapinėse...

N. B. Kodėl taip atsitinka?

S. T. Todėl, kad valdžia pamiršta paprastus dalykus, kuriuos puikiai įvardijo eseistas Liutauras Degėsys: „Reikia prisiminti, kad valdžia neturi savo pinigų. Tik iš mūsų surinktus. Iš kurių dalį pasiima sau. Todėl valdžią galima ir reikia prižiūrėti; kad nesipainiotų į neaiškius santykius su kaimynais. Kad neįsivaizduotų esanti ypatinga, nepakeičiama ir nepasiekiama. Priminti, kad pernelyg nesigirtų savo darbais, kurie daugeliu atvejų yra mūsų darbai, arba darbai, kuriems mes tą valdžią pasamdėme.“

N. B. Ko palinkėtumėte nerimo, netikrumo ir istorinių iššūkių atmosferoje gyvenantiems Lietuvos žmonėms?

S. T. Kantrybės, susitelkimo. Jo tikrai prireiks, jei Rusijos kremlinės ordos nesusiprotės, jei nebus išspręstos energetinės, šildymo problemos, jei į Lietuvą, kaip prognozuojama, atvyks dar apie 60 000 pabėgėlių iš Ukrainos. Jau dabar privalu prisiminti situaciją po Antrojo pasaulinio karo, kada dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių, besigelbėjusių nuo raudonojo maro ir Sibiro tremčių, buvo „išvietinti“, juos priglobė demokratiškasis pasaulis. Dabar gali tekti mums atsilyginti tuo pačiu.

Dėkoju už pokalbį!